Nebūk negailestinga, Meile!
Širdies kančia lyg paukštė klykia.
Kad ir auksiniame narve,
dangaus žydrynė šaukia ją.
Kodėl vėl Jį sugrąžini?
Kodėl vėl žodžiais Jo kalbi?
 
Nebūk negailestinga, Meile!
Nebekūrenki tos ugnies,
kuri dar mena sielas dvynes
ir jų atodūsius nebylius,
tikėjimą šviesią viltim
ir trapų taką ateitin.
 
Nebūk negailestinga, Meile!
Palauki, kol širdis sustos,
kol vardą Jo nebekartos
kaštonų krintančių akordai.
Širdis gyva, jai skauda, Meile,
kai Tu vėl primeni save,
kai vėl žodžius brangius kalbi,
Paukščių taku viltin vedi.
 
Nebūk negailestinga, Meile!
Ir nesakyk...
Sugrįš saulėlydžiai ir lietūs,
ir židinio spalvų paletėj
du siluetai susilies...
Ir mūsų vakarai ateis...
Širdie, o kaip sunku!
     Pamiršti. Netikėti...
 
Nebūk negalestinga, Meile!
Išveski viltį iš namų.
Takus baltuosius užpustyk
ir mūsų žvakę užgesink.
........
Parodyk gailestį. Nors kartą.