Gūdžioj gelmėj tamsiausio vandenyno
Gyvena undinėlė gorgoniškais plaukais.
Dygiam kriauklelių patale ji laukia,
Kol ims šviesa vėl skęst vandenyje.
Niūri gelmė jai daros maloni
Ir nuolaužų kalnai lyg pilys.
Žuvų draugijos jai jau nebetrūksta,
Nes sūrios jūros srovės jai paklūsta.
Skandina jos paklydusius žvejų laivus
Ir taip augina undinėlei rūmus.
Bet rūmų sienos giesmės vis nenutildo –
Pasakų šalies pražūtingo rūko...
Ir nepaliaujamai gyvatės šnypščia –
Tavo gimti namai ne ten – o čia.
Tačiau šviesos dvasia anapusinė
Nesvetima šiai prakeiktai undinei.
Užmerkusi vaiskias safyrines akis
Horizonto viltį jaučia vis dar ji.
Ten buvo lyg ir saulės spinduliai,
Kraujuojančių žaizdų raudonis,
Smaragdiniai išdaviko žiburiai
Ir šlakelis rojaus.
Bet dabar tamsi gelmė miela,
Nutils greit ir giesmė ta nelaba,
Galbūt laukimas net praeis...
Gyvačių draugija jos niekur neišleis.