Vilnijantis laikas neskalauja krantų
Bedugnis krioklys neišnyra prieš srovę
Jis raizgys kūnus gymius būties
Jų kamienai vėtroj plaikstysis
Pailsėti skrajūnams ant medžio plaukų
Nebeleis atkeliaujantis keiksmas
Godomis išsiverš ant kantrybės vejos
O anglių rūkas merdės iš aukščio
Verks akmuo ir javai dulkėtu lietum
Išgaruos sūkuriais molio karštis
Ir numirę garsai užgims audroje
Iš dangaus tekės rėčio upės
Dūmais pakvipęs botagas atskris
Auką nuskins dievo pyktis
Griaustinio akys aidu nutols
Gaivumu gyvybes užtvindys
Nes verkė ne vėjas ne tavo tiesa
Nuodėmė iš žemės išėjus.