Susė`dam čėsais su susiedu Petriuku, pasijamam sulos parūgintas uzbaniokų ir tuolkavajam apia šitų svietų. Daug viska būva, daug pragyvinta. Ale kas būva pražūva, visi žinam, ale va kaip bus, kai mūs nebus, kaip ainiam aisis. Daba, va, visais svieta varpais zvanija, – klimatas šyla, ladynai tirpsta, undenynuos unduo kyla. Interneti rašia, kad ištirpus ladynam iš Žemaitijas liks tik dvi salalas Šatrija ir Mevėgalis, a jūra bus lig Pivuonijas kalna ažu Ukmergės. Nu Aukštaitija turėt likt’, ale kai priims žemaičius su suvalkais, tai un kalnalių un venos kojas stavės ir vienas kitam in duntis dabos. Nelinksma. Ir va del šita mes žmones asam kalti. Ir aš ir tu ir tu… Ir nemyslikit spračytis.
                      Vienas berniokas žurnali` „Grynas“ rašia, kad amerikonų parakuota, kad del šiltėjimą kaltas ne žmagus, kurenantis unglis, binzinų, dujas, a karvias, katros baisiai daug bezda. Bezdalai kyla aukštyn ir pasdara kažinkoks šiltnamia efektas ažu tai ir žemiaj orai šiltėja. Nu, kad šiltėja tai tikrai visi patyriam. Tik, kad žmanių šimtus kart daugiau un svietą nei karvių ir annys irgi bezdaliai, tas rašykas, matyt, nerakuoja.
                      Kai mokiaus Silgudiškia viduriniaj, gyvenam internati. Vakarais valgyt dažnai duodava rugintą piena su bulbam. Parainam iš valgyklas jau išpūstais pilvais ir gadinam orų. Albertukas iš Buitūnų sumyslija aždegt’ gazus. Nu visiem patika. Parainam, išjungiam lėmpas, krentam skersai lažkų, kojas aukštyn ir su panaravytais degtukais laukiam. Kai tik palaidi, brauki degtūkų par pučkeli`palei užpakaly ir dabok ugnies kamalys kaip pora viedrų pria užpakalia šviečia… Nu parakuokit patys, kai žmanių saptyni milijardai, ir pirsteli neroz, tai jau ne šposas, a verkt raikia, kad gyveni. A kiek kvepuodami ora pagadinam?
                      Da daug ora pagadina ir kiaulas, arkliai, avelas, katruos del savį laikam. Va, parakavau, kad mūsų šeimyna iš keturių žmanių par metus užaugindava ir suvalgydava du bekuonus, taigi kažnam išeina pusia bekuona. Ir da būdava mažai. Par saptynias dešimtis metų išeina suvalgiau trisdešimt pinkius, a maž ir visus pinkiasdešim bekuonų. Gražus pulkelis. A kur da teliokai, vištas, kralikai, untys. Vaje vaje koks aš žvėris esąs, až liūtų baisesnis ir plešresnis.
                      Pateriaudami sakykim Mea qulpa, tikrai kaltas, kaltas, kad gyvenau ir da gyvenu. Būt čėsas ir numirt’, ale dabar sugalvoja nabašnikus degint’. Tai dabok del manys ir tavys kiek dujų sudegins, vel par mani šiltinsis svietas. Maž ir geriau būt, kad sanoviškai pakavot, – žemian ažkast. Ale valdinykai rė`kia, kad palei miestus ir mestelius žemes nelika, vien kapinias. Terp paminklų, akmeniokų bulbų neūgdysi – kū valgys prapraanūkiai? A jei ti in kapines miestai plė`sis, tai nekaip jaustis, kai, atkasus kaulus, vaikai su mūsų makaulam putbalų žais. Ir teip negerai ir teip. Nėra rakundas.
                      Kol nebuva žemej mįslinčių žmanių, buva tvarka. Va nugaiša šernas na afrikietiška mara, sulakia, vilkai, lapes, krankliai ir galiausia kirmeliokai ir par pora savaičių jo kaip nebūta. Jokių bedų. Žemelas viskas buva pamyslyta. Ale ana vis narėja, kad joj atsrast vis gudresni padarai. Va ir atsrada žmonias, civilizuoti, kaip saka, su sava miestais, mašinam, laktuvais. Par juos ir pačiai žemelai blagai ir visokiam gyviui vietas nėr. Pamažindava jų karais, pavietriam. Atroda kad teip ir ataity mažins. Neduok sviete, su atuominiam buombam žemela pasdarys negyvenama arba gyvenama genetiškai madifikuotų pabaisų.
                      Atroda žemiala, na graikų laikų da Gaja vadinama, a mūsiškai Žemyna, surada išsigelbajimų. Dabar žmanėm pasuka razumėlį, pavaria un seksizma, priveisia gėjų. Anys – bernai su bernais, mergas su mergom tarpusavį kutenas ir nesveisia. Koks pasiaukojimas, kokia drūsa – amžiais matūlių liūliuotus genus raptum imt’ ir nutraukt’. Taigi, juos važot’ raikia. Par jų paradus raikia kvetkelius jiem mest’ pa kojų. Anys mūsų žemelas gelbetajai. Gajos savanoriai mažinat gyvyntajų skaičių. Taigi, sumažės žmanių, vel žemelaj atšals ir Letuvėlas jūra nepuls. Aukštaičiai ir žemaičiai, myslijam, nepražus aba, berniokai čia da mergiotes mylė`ti moka.
                      Taigi, ir mes su Petriuku sakam, kaip ir popiažius mokia, – Nebijokim! Ras ainiai rakundu su Žemynu ir viskas bus gerai. Ir labai su ju spračytis neraikia.