Į savo kaimą vis dar parvažiuoju:
Tenai mama, o tėtį jau menu...
Ten senos liepos pakelėj mojuoja,
Jurginai galvas kelia prie namų.
 
Rausvi bijūnai ilgesį godoja
Jaunų dainoms gegužio vakarais.
Kvepėjo rytą nušienauti gojai,
Aukštyn į saulę stiebėsi rugiai.
 
O smilkiniuose sodai sužydėjo,
Išsistiebė ir pušys, ir beržai.
Ir mes užaugom, iš namų išėjom
Pilni tikslų nežinomais keliais.
 
Tuštėja ir senoji kaimo gatvė...
Sukrypę gryčios taisosi naujai...
Tu vienumoj meldies ir mūsų lauki,
Tik mes nebesuspėjam taip dažnai.
 
Dėkoju Dievui, kad turiu tą kaimą,
(Savus namus kuriu jau kitame).
O ten –  tikra gyvenimo palaima –
Kaip dainavai jaunystės dainoje.