Dedikuoju šventom Velykom,  labai tinka šiai progai, ir genialiam sprendimui grąžinti šauktinių kariuomenę visiems laikams, per amžių amžius.

Kada nors galbūt bus papasakota objektyvi Karolio M. gyvenimo istorija, o kol kas aš pateiksiu savąją versiją.
 
Šiuo metu Karolis žvelgia į vandenį ir nejaučia baimės. Vandenyje gali išvysti įdomių dalykų, pvz., kas tavęs laukia. Arba kokia šiandien diena – giedra ar apsiniaukusi. Bet dabar vanduo atspindi mėnulį, vadinasi, yra naktis. Giedra naktis.
 
Karolis M., kaip žinia, gimė 1995 metų rugsėjo mėnesį. Iškart po gimdymo senas gydytojas pasikvietė laimingą tėvelį į savo kabinetą. Perėjo kelis kartus pirmyn atgal per ankštą patalpą ir galiausiai sustojo priešais išsišiepusį gimdytoją.
Sakykit, jūs dalyvavot Černobilio gelbėjimo operacijose? pakėlė susirūpinusį žvilgsnį į aiškiai per jauną vyrą dalyvauti įvykiuose, kurie vyko prieš devynerius metus.
Ne, o kas gimė, daktare? tėvelis tryško nesudrumsčiama laime.
Jums tai pirmas kūdikis, labiau teigė nei klausė senas akušeris, taip ir neatsakęs į užduotą klausimą.
Taip. Berniukas? viltingai pakartojo rūpimą dalyką vyras.
Nemanau, akušeris aiškiai vengė pažvelgti tėveliui į akis.
Na, mergaitė irgi puiku, mėgino slėpti nusivylimą tėtis, svarbu, kad būtų sveika.
Ne mergaitė, burbtelėjo gydytojas.
Tai vis tik berniukas, vėl nudžiugo gimdytojas. Jūs labai paslaptingas, bet ačiū jums už viską, mes labai dėkingi, tai mūsų pirmagimis...
Turite suimti save į rankas ir pažiūrėti į tai filosofiškai, galbūt tai ženklas, dievo pirštas. O kadangi jaunasis tėvelis išsižiojęs spoksojo, nieko nesuprasdamas, greitomis pridūrė: kūdikis be lyties.
Vaikinas prisėdo ant akušerinės kėdės. Koks pirštas? Manote, dabar tinkamas metas juokauti?
Aš nejuokauju, kaip norėčiau, kad tai būtų juokai. Ir kodėl neišėjau į pensiją prieš savaitę, kaip man rekomendavo, ne, užsimaniau iki Kalėdų ištempti. Mano praktikoje tai pirmas atvejis, nežinau, ar pasaulyje taip yra buvę, pasidomėsiu internete.
Apie kokį internetą jūs čia kliedite? nesivaldė jaunuolis. Manote, kad užteks jūsų pensijos padengti moralinę žalą, kurią patyriau? Aš jums tokį ieškinį iškelsiu, kad dar dvidešimt metų kasite anglį šachtoje.
Pas mus nėra anglies ir šachtų nėra, užtat jūs galėsite išgarsėti, to dar nėra buvę, pagalvokite, ramino nelaimingą tėvą gydytojas.
Pagalvosiu, būtinai pagalvosiu, bet jums tada bus tik blogiau, aš pažadu, pagalvosiu. Kur tas vaikas, aš turiu pamatyti.
Dabar negalima, jokiu būdu, mėgino stabdyti akušeris, bet buvo grubiai nustumtas. Ateikite rytoj, dar bandė pasiekti vaikiną.
 
Kitą dieną vėl teko aiškintis, tik šįkart su vaiko motina. Ji įsiveržė apsipylusi ašaromis ir krito daktarui į glėbį.
Jis pasakė, kad aš nemoku gimdyti, kad galvoju velniai žino ką vietoj to, kad susikaupčiau, ir jis palieka mane, nenori būti tėvas kažko. Jis taip ir pasakė – kažko. Reikia suprasti, kad aš pagimdžiau kažką, kaip tai neteisinga, daktare, pasakykite ką nors.
Kai tik leisi įsiterpti. Tai ne kažkas, nusiramink, tai nuostabus vaikelis.
Ir aš taip sakiau, bet jam nė motais, jis išėjo ir nenori daugiau nieko apie mus girdėti.
Jis padarė klaidą, kada nors labai gailėsis.
Bet vis dėlto, daktare, kas jis?
Tai buvo sunkus klausimas, gydytojas net susigūžė, kad bent būtų kokių nors požymių į hermafrodizmą, o dabar nieko. Ir ką atsakyti: o tu kaip manai?
Aš tai visą laiką buvau tikra, kad berniukas.
Tai taip iš tikrųjų ir yra, apsidžiaugė specialistas. Berniukas. Tiesa, jis truputį kitoks, išskirtinis ir dėl to tu turi papildomą dingstį didžiuotis savimi. Aš tau duosiu daugiau informacijos,  kai vyksi namo, o kol kas ilsėkis. Ir galvok vardą sūnui.
Aš jį pavadinsiu jūsų vardu.
Ne ne, jokiu būdu, aš to nenoriu.
Nevadinsiu gi aš jo daktaru.
Ir kodėl neišėjau į pensiją? dar kartą papriekaištavo sau akušeris, kai liko vienas.
 
Taip Karolis gavo visai svetimo žmogaus vardą.
Būdamas penkiolikos, netikėtai aptiko internete reklaminį filmuką su ukrainiečių vaikinuku Stavu Straško ir tada pirmą kartą susipažino su terminu androgenas. Stavas reklamavo Tojotos kažkurį modelį: pusnuogė ilgais šviesiais plaukais mergina, filmuojama iš nugaros, elegantišku žingsniu artėja prie automobilio ir, pasiekusi jį, staiga atsisuka, atverdama žiūrovui berniukišką krūtinę. Veidas įsimintinai gražus, nepagalvotum, kad vaikinas. Sekdamas nuorodas, Karolis pamatė ir daugiau tokių jaunuolių, iš kurių grožiu ypač išsiskyrė bosnis Andrejus Pesičius,  taip pat vokietis Bilas  Kaulitcas, dainuojantis grupėje Tokio Hotel.  Iš tiesų, jų buvo labai daug, bet visi jie, ko gero, tik dėjosi belyčiais, gal dėl mados, gal norėdami išgarsėti arba, kaip muzikos žvaigždžių atveju, siekdami reklaminio skandalo, o Karolis toks buvo iš tikrųjų. Nors, kita vertus, kaip tą patikrinsi.
Senelis bent jau tvirtino, kad tokių dalykų pasaulyje nebūna, neva jis stebuklas, vienintelis. Bet ar neturėtų tada apie tai sužinoti kiti? Senelis siūlė palaukti, dar ne laikas. Deja, jis mirė, taip ir neatskleidęs, kada bus tas laikas.
 
Tad Karolį tuo metu pagavo azartas ir jis nusprendė palyginti  save su tais androgenais. Susirado besimėtantį naujametinio maskarado atributą – šviesių plaukų peruką. Paskui ant nuogo kūno užsimetė rožinį labai trumpą mamos chalatą ir telefonu padarė kelias nuotraukas. Iš kompiuterio, į kurį jis perdėjo tas foto, į jį žvelgė įstabių bruožų mergina. Grožiu nenusileidžianti interneto žvaigždėms, kai kurias gerokai pranokstanti.
Nuo tada ėmė auginti šiek tiek ilgesnius plaukus. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti – klasės draugai  skyrė daugiau dėmesio žavėdamiesi arba pašaipiai nusiviepdami jam pasirodžius. Merginos neatitraukė akių.
Viena jų, Agnė, ėmė atkakliai atakuoti jį, ir netrukus jis atsidūrė jos namuose tuo pretekstu, kad padėtų suprasti matematikos uždavinius. Karoliui, aišku, viskas sekėsi, nes gyvendamas uždarai, daug laiko praleisdavo namie. Į darželį mama jo nevedė dėl savaime suprantamų priežasčių – būtų buvę sunku įsivaizduoti, ko imtųsi kitų vaikų tėvai, sužinoję, kad jų atžalos ugdomos vienoje grupėje su neaiškios lyties padaru. Laimė – senelė dirbo medicinos sesele poliklinikoje ir padėjo slėpti nuo viešumos Karolio belytiškumą. Senasis akušeris ir dvi slaugės, kurios dalyvavo berniukui ateinant į šį pasaulį, buvo diskretiškos, o jei kuri ir leptelėjo ką nors, ta informacija niekur plačiau nepasklido, per daug atrodė neįtikėtina.
Nuo pat mažumės su juo daugiausiai užsiiminėjo senelis, kuris nedirbo ir pašventė save mylimam anūkui. Jie kartu žaisdavo, eidavo pasivaikščioti, skaitydavo knygas. Seneliui ir buvo pavesta supažindinti vaiką su žmogaus anatomija, pasitelkiant iliustruotas knygeles ir medicininį atlasą, o taip pat  paaiškinti jo išskirtinumą. Jie daug valandų diskutuodavo šia tema, ir galiausiai pavyko įtikinti anūką, kad aukščiausiasis, matyt, ne šiaip skyrė jam šitą dovaną, kažką su tuo jis turės atlikti.
Bet ką, seneli?
To aš nežinau, kažkada turės paaiškėti.
 
Tuo metu Karolis nesijautė vienišas, bet mirus seneliui, užsisklendė savyje, neišeidavo į lauką, gilinosi į visas disciplinas, neturėdamas ką veikti, o ieškodamas papildomos informacijos naršė  internete. Pats to nenorėdamas buvo klasės pirmūnas.
Agnė ilgai negaišo su uždaviniais (pavargau, noriu pagulėti, atsigulk šalia) ir perėjo prie bučinių, užsitempė Karolį ant savęs viengulėje lovoje, bet taip ir nepasiekė, kad jis kažką su ja darytų, jis net jos nenurengė ir nesileido pats nurengiamas.
Tu nesveikas, su tavim bučiuotis tas pat kaip su merga. Geriausia būtų, kad tuoj pat išeitum.
Išeidamas dar norėjo paklausti, iš kur ji žino, kaip bučiuotis su merga? su kuria ji bučiavosi? gal jis ją pažįsta? bet nespėjo, durys užsitrenkė jam už nugaros.
 
Nuo to laiko merginos mokykloje keistai jį nužvelgdavo ir ilgesingai atsidusdavo. Vėliau su juo bandė susidraugauti Rokas. Po vienos „kūno kultūros“, kai kiti bendraklasiai, kurie eidavo į dušą (Karolis niekada juo nesinaudojo), reikalavo, kad tas nusimautų apatines ir parodytų savo instrumentą, ir net ketino tam panaudoti jėgą, jei pastarasis nepaklausys, Rokas, kuris buvo neabejotinas lyderis, ryžtingai įsikišo ir sutrukdė gėdingą egzekuciją.
Po to jis ėmė ateidinėti į namus, mokė Karolį skambinti gitara, buvo pamišęs dėl muzikos ir manė, kad visi turi mokėti kuo nors groti. Karoliui neblogai sekėsi, jis ir čia buvo pagavus. Greitai jie jau grodavo duetu: Karolis braukė ritmą, o Rokas mėgavosi solo improvizacijomis. Labiausiai jiems patikdavo išsitraukti kokią senieną iš interneto ir vienu metu jai pritarinėti gitaromis.
Prie kompiuterio panirdavo į ilgas roko klasikos perklausas. Kartą per kažkurią baladę, regis, tai buvo July morning,  Rokas apkvaitęs užgriuvo Karolį ir, šnabždėdamas „tu toks mergaitiškas, tavo tokia švelni oda“, bučiavo vaikiną kur papuolė, kol pagaliau atsikvošėjo, atšoko taip pat staigiai, kaip ir buvo užpuolęs, skubiai užsimetė striukę ir išbėgo, tarpduryje sumurmėjęs: tik niekam nesakyk, būk geras.
 
Kaip visada tokiais atvejais, Karolis prisileido vonią ir pasinėrė visa galva po vandeniu. Jam patiko ta povandeninė tyla ir ramybė, kuri asocijavosi su amžinybe. Arba Dievo karalija.
 
Ką tu ten veiki taip ilgai vonioje? nerimo mama. Išeik, man reikia išimti skalbinius iš „barabano“.
 
Aišku, jis niekam nesakė, tik buvo gaila taip staiga netekus draugo, kurį jau spėjo pamėgti. Taip jis vėl liko vienas.
 
 
Molė atvirkščiai – niekada nemėgo vandens, jis jai turėjo tik praktinę reikšmę ir jokios kitos. Ji negalėjo ištverti Karolio sėdėjimo prie vandens, ar tai būtų jūra, ežeras, upė. Neiškentusi palikdavo sūnų ir eidavo pirkti į artimiausią arbatinę šiltų tik iškeptų bandelių su kopūstais, jos buvo mėgstamiausios. Tos bandelės, pati matė, nėjo jai į naudą, bet nieko su tuo negalėjo padaryti.
Apskritai, jautė, kad niekada neturėjo ir jau neturės tiesioginio kontakto su sūnumi, ir dėl to kaltino, aišku, savo tėvą, kuris nepastebimai pasiglemžė jį visą, o paskui dar ir numirė, nepalikęs jokio rakto į vaiko pasaulį.
Tada, žinoma, ji džiaugėsi tuo, kad net ir būdama mama, gali tęsti mokslus, išeiti su draugais, praleisti daug laiko prie knygų, bet dabar matė, į ką išvirto šis trumparegiškumas — ji prarado ryšį su sūnumi.
Galų gale ir pasibuvimai kompanijose neatnešė taip laukiamo rezultato — parvesti į namus naują tėtį. Atvirkščiai, ji pelnė lengvai prieinamos merginos, jei nepasakytum kekšės, reputaciją. Palaipsniui tie medžioklės seansai natūraliai retėjo, vis sunkiau sekėsi prisivilioti kažką deramo jos išsilavinimui į lovą, nes ir darbas, o dirbo bibliotekininke, tam neteikė daug progų, ir ji liovėsi.
 
Ir ką jis ten veikia?
 
Kad kuo mažiau kontaktuotų su vandeniu, ji naudojosi ne tik skalbimo mašina, bet ir indaplove. Prausdavosi tik vonioje, niekada nerizikavo lįsti po dušu, nes jai vaidenosi, kad tekantis vanduo ir ją kažkur nusitemps į kanalizaciją. Išsimaudžiusi, išgąstingai šokdavo iš vonios, tik tada ištraukdavo kaištį ir išbėgdavo lauk, kad nematytų sutekančio į skylę sūkuriuojančio ir garsiai kliokiančio vandens.
 
Todėl ją ypač nervino ilgas Karolio buvimas vonioje po smarkiai tekančia dušo srove. Įeiti ji nesiryžo, o ir nebūtų galėjusi, nes vaikas visada užsirakindavo, bet ir pamiršti, kad jis ten, taip pat nesisekė, todėl kas kelias minutes vis beldėsi, kosėjo prie durų ir uždavinėjo kvailus klausimus: ilgai tu ten, man reikia kai ką pasiimti?
Karolis, aišku, neatsakydavo, priprato prie jos panikavimo ir mėgavosi vienuma.
Ir ką jis ten veikia? klausdavo savęs Molė. Juk organų, nei vyriško, nei moteriško, neturi, tai ką ten veikti?
 
 
O Karolis neskubėdavo maudytis, didesnę laiko dalį stovėdavo prieš veidrodį, visu smarkumu paleidęs dušo srovę, ir tyrinėdavo savo kūną: rankas, pečius, krūtinę, pilvą, kojas, nugarą ir ypač užpakalį. Pasilenkdavo į priekį ir per tarpkojį žiūrinėdavo šiknos atvaizdą veidrodyje. (Be viso kito, jam rūpėjo pamatyti ir kažką, kas išskirdavo į išorę šlapimą, kaip pas visus žmones, bet neįžvelgdavo nieko, net jei ir mėgindavo pirštais praskėsti skylę.) Apskritai, vaizdas jam patiko, negalėjo pasakyti kodėl, bet jautė, kad jis puikus. Visas kūnas buvo puikus, tuo net neabejojo, tik  papilvė atrodė keistai, vien lygi oda, jokio plaukelio, todėl norėdamas, kad reginys veidrodyje neatrodytų neįprastai, dangstydavosi rankomis tarpkojį, o žvilgsniui suteikdavo gašlumo ir provokuojančio įžūlumo, tad pagrįstai manė, kad toks kadras bet kam galėtų sutrikdyti ramybę. Kada nors jis padarys aktų sesiją ir įdės ją į tinklalapį.
 
 
Jonas M. kartą užėjo apsikirpti. Pirmą sykį pasinaudojo kirpyklos, kuri buvo šalimais dalinio, paslaugomis, iki tol vis kirpdavosi prie namų. Šį kartą akis užkliuvo už iškabos ir dingtelėjo, ko laukti, kol grįšiu namo, juk galiu išnaudoti tam darbo laiką.
Kirpykloje dirbo dviese, vaikinas dažė  kažkokią moteriškę, o mergina tuo tarpu aiškiai nuobodžiavo ir pastebimai nudžiugo, Jonui pravėrus duris.
Vyrus kerpate? dėl viso pikto paklausė.
O kaipgi, žaviai šyptelėjo mergina, sėskitės.
Taip jie ir susipažino. Merginos vardas buvo Karolina. Kolega kirpėjas nuolat nediskretiškai dirsčiojo jų pusėn, ir Jonui net pasirodė, kad šaiposi iš jų, tad nuoširdaus pokalbio užmegzti nepavyko, vis tik telefoną mergina jam padiktavo.
Iš kirpyklos išėjo tarsi ant sparnų ir mintyse jau dėliojo būsimo susitikimo, o gal ir sugulimo detales. Aišku, mergina jam per jauna, jai galėtų būti ne daugiau kaip devyniolika, bet jis gi taip pat neatrodė pagal metus, dažnai  jam sakydavo, kad atrodo daugiausiai „ant trisdešimt".
Po nepavykusių pirmų vedybų, kai dar vos ne vaikas užsišoko ant vyresnės merginos ir turėjo vesti, jis tapo daug atsargesnis. Tuomet viskas baigėsi ganėtinai neblogai, žmona pagimdė neaiškios lyties būtybę, ir tuo pagrindu jis nutraukė santuoką. Sutuoktinė labai neprieštaravo, tik išsireikalavo šiokių tokių alimentų, kurie, beje, kaip tik netrukus turės baigtis.
Pasisekimas moterų tarpe lydėjo jį visą gyvenimą, bet dabar jau artėjo tas laikas, kai būtų galima vėl pabandyti susirišti su kuria nors santuokos saitais, ir Karolina, jam vaidenosi, tam puikiai tiktų.
 
 
Šešioliktais metais, kaip tik tada, kai ėmė auginti ilgus plaukus, Karolis susidomėjo kirpimu. Internete susirado kursus ir užsirašė  į juos. Ten ir susipažino su Tomu. Jis buvo dešimčia metų vyresnis ir jau dirbo šitoj srityje bei turėjo savo kirpyklą, buvo dalyvavęs keliuose tarptautiniuose konkursuose ir didžiavosi ten laimėtais diplomais, bet neturėjo kirpėjo profesiją patvirtinančio sertifikato, o mokesčių inspekcija žūtbūt reikalavo šio popieriaus, todėl jis ir atsidūrė kursuose. Jie buvo vieninteliai vaikinai, tad natūraliai suėjo į kontaktą. Nors natūralumas greičiau turėjo kitą priežastį: jau antrą dieną Tomas pasisakė esąs gėjus ir pasiūlė Karoliui darbinę ir kitokią partnerystę, jeigu šis yra laisvas ir neturi kažkam kitam jokių įsipareigojimų, o net jei ir turi, tai ne kliūtis, taip dar įdomiau.
Karolis su džiaugsmu priėmė pasiūlymą dirbti kirpykloje, o dėl kitokios partnerystės sakėsi turįs pagalvoti. Tomas labai ir nespaudė iš pradžių, tad Karolis gan laisvai jautėsi tiek kursuose, tiek kirpykloje, kurioje apsilankydavo, kai ištaikydavo laisvo laiko. Kartais Tomas leisdavo jam apkirpti kokį vyresnį klientą ir pasiimti uždirbtus pinigus.
 
 
Būtent tada kirptis užėjo išvaizdus kariškis ir palaikė jį mergina, taip ir pasakė: tu labai patraukli.
O velnias!
Jie kartu su Tomu ko nenugriuvo, ir nors Karolis apie savo androgeniškumą žinojo anksčiau, bet suvaidino nustebusį, o kariškiui, paklausus vardo, pasisakė esąs Karolina, dėl ko Tomas garsiai užsikosėjo, kad nuslėptų juoką. Į kitus vyro klausimus atsakinėjo vangiai, bet telefoną vis tik padiktavo. Kirpti tada sekėsi blogai, bet karys išėjo patenkintas ir net paliko gerus arbatpinigius.
Kai jie liko vieni, Tomas pasakė:
Tu galėtum būti modeliu.
Karolis pratylėjo, bet viduje galutinai apsisprendė tapti modeliu androgenu, kaip ukrainietis ir bosnis. Tik reikia baigti mokyklą, o tada iškart patrauks į Londoną arba Paryžių ir parsiduos kokiai padoriai agentūrai.
 
 
Tą patį vakarą jis pagaliau sutiko nueiti su Tomu į gėjų klubą. Keliskart prieš tai vis atsisakydavo, bet tą dieną pagalvojo, kad negražu visą laiką atmetinėti savo geradario kvietimą. Tad kas bus, tebūnie. Ir nuėjo. Tomas atėjo išsipustęs, makiažo priemonėmis pasijauninęs, beveik nesiskyrė nuo Karolio. Jie buvo graži pora: vienas blondinas trumpais plaukais, kitas tamsus ilgaplaukis. Išsiskyrė iš visų. Greitai Karolis pastebėjo, kad Tomas čia turi daug pažįstamų, su kai kuriais net sveikinasi apsikabindamas ir priglusdamas skruostu. Tie gi su įdomumu apžiūrinėjo Karolį ir jų akys išduodavo akivaizdų geismą. Tomas vedėsi savo jaunąjį bičiulį apkabinęs per liemenį ir tai kėlė Karoliui gan didelį nesmagumą, nes tikrai nesitikėjo, kad ateidamas čia ir tuo atsidėkodamas draugui, kartu viešai eksponuos save kaip Tomo lovos partnerį, juk to, tiesą sakant, nė nebuvo, bet kas dabar patikės.
Visa laimė, jie gavo staliuką dviem ir sėdėjo vienas prieš kitą, tad apsikabinimai baigėsi, bet dažnai pajusdavo į savo šlaunį įremtą Tomo kelį.
Tomas užsakė jiems po kokteilį, nors Karolis ir atsisakinėjo tuo pretekstu, kad dar neturi aštuoniolikos, bet iš tikro buvo nusistatęs apskritai niekada nevartoti alkoholio. Tačiau bičiulis nekreipė dėmesio į jo protestus. Belaukiant kokteilių, jis kažką karštai kalbėjo ir vis taikėsi paimti Karolio ranką, o tas, nors mažai ką girdėjo per muziką, pritariamai linkčiojo, vis atstūminėjo nekantrias pašnekovo rankas ir dairėsi po salę. Staiga pamatė įsmeigtas į save ne kieno nors kito, bet Roko akis. Jis sėdėjo kitame salės gale su vyresniu vyriškiu.
Tas trumpas budrumo praradimas pasitarnavo Tomui, kuris galų gale nutvėrė laibą jaunuolio rankelę ir išsivedė jį šokti. Karoliui tos kelios minutės buvo siaubingos, ir ne todėl, kad Tomas buvo užspaudęs jį savimi, ir ne dėl jo karštų žodžių, kurie gulė jam ant kaklo, bet todėl, kad visą laiką jautė įremtą į save Roko žvilgsnį.
 
 
Molei iš pradžių visai nepatiko mintis apsigyventi Londone ar Paryžiuje, nors niekas kol kas jai to ir nesiūlė, bet ji savarankiškai dėliojo ateities kaladėles ir neabejojo, kad tinkamai paspaudusi, privers Karolį pasiimti ir ją. Bet iš pradžių mintis palikti tėvynę atrodė baisi, juk čia viskas įprasta, aišku ir pastovu, netgi tas amžinas nepriteklius pastovus ir nesikeičia jau daug metų, tai ko dar ieškoti nuotykių svetur. Be to, dabar Karolis kartais užsidirba vieną kitą pinigą toje kirpykloje ir su laiku bus tik geriau, nes jo meistriškumas ryškiai auga, ji tą pastebi, kai paprašo ją sušukuoti ar patrumpinti garbanas senelei.
Bet vėliau suprato, kad pakeisti ką nors savo gyvenime ji galės tik išvykusi. Na ir kas ta biblioteka, argi tai darbas. Motina irgi kaip nors nepražus, juk yra dar jos, Molės, brolis, nesvarbu, kad linkęs išgėrinėti, tegul ir jis kažkiek prisideda prie mamos priežiūros. Galų gale pabėgs nuo tų taip nekenčiamų bandelių su kopūstais, be kurių čia nepragyvena ir dienos, ten jų paprasčiausiai nebus, ir tai bus puiki paskata susirūpinti savo figūra, juk jai dar net nėra keturiasdešimt, ji dar daug ką gali gyvenime pakeisti.
Tad viską susumavus, sūnaus sprendimas išvykti į užsienį baigus mokyklą jai jau nebeatrodė baisus, teliko tik neįkyriai nukreipti jo mintis vis tik į Paryžių, ne Londoną, nes pirma, Paryžius yra mados sostinė, o jei jis nori siekti kirpėjo karjeros (o kokios gi kitos?), tai kaip tik ten jis ir turi atsirasti;
antra, ji labai bijojo Londono klimato, ten tiek daug vandens,
ir trečia, o tai bene svarbiausia, jie turi šiek tiek prancūziško kraujo, nes tėvo senelis buvo nesantuokinis lietuvaitės ir po pirmojo pasaulinio karo įstrigusio Lietuvoje prancūzų kareivio vaikas, dokumentų, deja, nėra tam faktui patvirtinti, bet kalbos tokios buvo, tad visiškai logiška būtų sugrįžti į protėvių žemę ir tokiu būdu atstatyti istorinį teisingumą. Ir net jos vardas tikrai nelietuviškas, kitas klausimas, ar prancūziškas, bet link tos pusės aiškiai arčiau, nei iki lietuviškumo.
Dėl kalbos jai, žinoma, būtų paprasčiau Londone, nors ir prancūzų ji šiek tiek mokėsi universitete, tereiks prisiminti, bet dėl viso pikto dabar ėmėsi kartotis abi kalbas.
 
 
Susitikti su Karolina Jonui taip ir nepavyko, telefonu ji teisinosi neturinti laiko, o kirpykloje, užklausus apie ją kolegos, tas apsimestinai nustebęs atšovė:
Jokia mergina čia niekada nedirbo ir nedirbs. Jūs kažką supainiojot.
Negi tai galėjo būti vaikinas, tarsi kibiru šalto vandens apipiltas baisėjosi Jonas, šitaip susimauti, neatskirti mergos nuo berno, tegul tik jis man papuola į rankas, gaidys!
 
 
Tais metais, kai Karolis baiginėjo mokyklą, nežinia iš kur ir kodėl atsirado tas šauktinių kariuomenės sugrąžinimas į valstybės gyvenimą. Politika jis niekada nesidomėjo, bet istorija labai patiko ir karų klausimu turėjo labai aiškią poziciją: jie visada buvo reikalingi tik valdantiesiems, paprasti žmonės galėjo apsieiti ir be jų. Štai ir šiuo atveju, neabejojo,  karinė isterija buvo reikalinga tik valdžios žmonėms, kurie patys, aišku, į apkasus neis ir pasistengs nuo to išsukti ir savo vaikus, tad toks akivaizdus dviveidiškumas labiausiai žeidė. Be to, įsismelkė negera nuojauta, jog šitas ažiotažas lemtingai paveiks jį patį. Nieko nelaukęs kreipėsi į senelę:
Juk tu gali padaryti, kad manęs nepaimtų?
Aš nežinau, ką dar galėčiau padaryti be to, kad tavo medicininėje kortelėje jau yra įrašytas hermafrodizmas, manau, to turėtų pakakti. O kitų dalykų nieks nesiryš prirašinėti, juk žinai, kaip dabar tikrina. Kita vertus, tu gal dar nepapulsi per loteriją.
Kaipgi, loterijoje man sekasi, sarkastiškai atsikirto Karolis.
 

Tomas pasiūlė kitą išeitį, jei pakviestų tarnauti:
Pasisakyk, kad esi gėjus, tokiu būdu jie privalo sudaryti sąlygas tarnybą atlikti gėjų bataljone, o kadangi tokio neturi, tai atleis iki geresnių laikų, kai įkurs tą padalinį, bet to niekada nebus. Nenusimink ir pagąsdink, kad kreipsiesi į gėjų lygą, pamatysi, kaip jie išsigąs.
Ta pačia proga jis vėl priminė apie savo jau daug kartų paskutiniu metu išsakomus jausmus ir galimybę kartu išvykti kur nors, tegul tik Karolis pats pasirenka kryptį.
Bet keli epizodai — vos jie likdavo vieni, Tomo pasikeitęs prislopintas balsas, kupinas  aistros, liejantis nesibaigiančius žodžius, kurie kaip kirmėlės veržėsi iš alsuojančios kiaurymės ir krito ant Karolio odos, o per ją sunkėsi į vidų, žodžiai, kurių prasmės net nesugebėdavo suprasti, bet pagrindinė mintis – tai neįvykusi partnerystė ir priekaištas dėl ano pabėgimo iš klubo, kai draugai pasišaipydami klausė Tomo, kur tavo panelė, o Tomui tada iš tiesų buvo labai nesmagu aiškintis, nes matė, kaip jam visi pavydėjo tokio deimančiuko, kol pagaliau  kažkas garsiai pranešė, kad iš tualeto (Karolis atsiprašęs šokio metu ten nukako) jo panelė išėjo su kitu — taip atstumiančiai įsirėžė į atmintį, kad pasirinkimas buvo vienas – jau geriau į karą.
 
Molė irgi labai nenorėjo tos kariuomenės, buvo taip įsijautus savo vaizduotėje į gyvenimą Paryžiuje ar Londone, kad žinia, jog Karolis ištraukė laimingą bilietą ir įgijo neįkainojamą garbę mirti už prezidentę, pakirto jos užsispyrimą kovoti su antsvoriu (ach kokia prasmė!) ir ji tuoj pat nusipirko tris bandeles su kopūstais.
Ir kas sugalvojo tą nesąmonę? mintyse piktinosi bibliotekininkė ir, bevalgydama trečią bandelę, tvirtai nusprendė per kitus rinkimus nebalsuoti už karo kurstytojus.
 
Karoliui reikėjo prisistatyti pirmadienį, tad visą savaitgalį beveik nevalgė ir mažai miegojo. Senelė atnešė pažymą iš poliklinikos, kad jis turi išsigimimą (ilgai svarstė, kurią formą naudoti — apsigimimą ar išsigimimą — galiausiai nusprendė, kad antra kur kas įspūdingesnė), be to, jis labai rimtai svarstė variantą pasisakyti iš principo esąs pacifistas ir negalintis laikyti ginklo rankose. Toks iš tikrųjų jis ir buvo arba bent manėsi esąs.
Bet karių surašymo punkte, kur jis prisistatė pirmadienio rytą, iš jo tik gardžiai pasišaipė:
dar pasakyk, kad esi gėjus ir negali gyventi su normaliais vyrais. Žinai, kiek versijų mes čia jau išklausėm?
Bet aš sakau tiesą, bandė gintis Karolis.
Gerai, eik tikrintis sveikatą, paskui žiūrėsim.
 
Į kabinetą pas medikus, kurių prie vieno stalo sėdėjo penki, įleidinėjo po dešimt vaikinų.
Renkitės, pasakė vidurinysis, turbūt, komisijos pirmininkas. Paskui, kai dauguma jau buvo tik su apatiniais, pridūrė: nuogai.
Kai kurie jaunuoliai žvingtelėjo, nes prie stalo buvo trys moterys, kurių viena gal neturėjo ir trisdešimties, ji iššaukiamai spoksojo į šaipūnus, tarsi sakydama, na, o ką darysit dabar.
Dabar nieko kito neliko daryti, kaip tik nuleisti žemėn trumpikes. Jaunoji hipokratė pergalingai susidėjo rankas ant krūtinės.
O tu ko lauki? kreipėsi pirmininkas į Karolį, kuris buvo nusiėmęs tik megztinį ir prasisegęs kelias marškinių sagas.
Aš negaliu, ten parašyta, pažymoje. Jūs paskaitykit, Karolio balsas pasidarė kone maldaujantis ir jam dėl to buvo labai pikta ant savęs.
Dabar visas dėmesys nukrypo į jį, net jauniausiosios komisijos narės rankos nuslydo žemyn nuo krūtinės.
Kas čia dabar? rūsčiai pažvelgė į Karolį pirmininkas.
Jūs ne mokykloje, šaižiai sukliko šalia pirmininko sėdinti boba. Tuoj pat maukis kelnes.
Bet jūs paskaitykit, dar mėgino gelbėtis androgenas.
Nori, kad paprašytume kitų vaikinų tave nurengti? įkišo savo trigrašį tik ką prisiekusi hipokratė.
Ei, bičas, ko čia išsikalinėji, iškart pasigavo pastarąjį pasiūlymą vienas iš kartu įėjusių. Manai mums labai smagu čia savo kiaušinius rodyti?
Mikliai mauk savo pėdkelnes, nepraleido progos pademonstruoti, matyt, taip mėgstamą agresiją dar vienas.
Kiti laikėsi neutraliai, bet susidomėję laukė, kuo viskas baigsis.
 
Molė negalėjo žiūrėti, kaip kankinasi jos vaikas, grįžęs iš medicininio patikrinimo, ir paskutiniais žodžiais keikė politikus, grąžinusius šauktinių kariuomenę. Tik dabar, matydama verkiantį sūnų, suprato, koks nelengvas gyvenimo kelias jo dar laukia. Anksčiau apie problemas, iškilsiančias dėl jo kitoniškumo, rimtai nesusimąstydavo, bet šią akimirką visas tas košmaras homofobiškoje šalyje, vadinančioje save krikščioniška, itin ryškiai iškilo jai prieš akis, ir ji kartu raudojo, pamiršusi net bandeles su kopūstais, kuriomis ketino palepinti grįžusį sūnų.
 
Jaunoji rezidentė Lina Leškutė, kurią universitete visi vadino fleškute, pirmą kartą atbuvo medicininės komisijos darbe ir patirti įspūdžiai ilgai neleido užmigti. Pirma, niekada anksčiau ji nematė tiek vyriškų organų per visą savo gyvenimą, o dabar pilnas vežimas per vieną dieną. Kai kurie jai net labai įsirėžė į atmintį ir ji negalėjo, o ir nenorėjo išmesti jų iš galvos.
Antra, tas šlykštus manipuliatorius, kuris kažkokiu būdu sugebėjo velniaižin kur nukišti savo penį tik tam, kad išvengtų karinės tarnybos. Ji neabejojo, kad sumokėjęs krūvą pinigų, jis užsienyje atliko kokią nors pažangiausią to daikto laikino izoliavimo arba maskavimo operaciją ir bandė suklaidinti komisiją. Laimė, ji nepasidavė kitų narių atlaidžiam požiūriui į machinacijas su peniu ir išreikalavo, kad apsimetėlis būtų pripažintas tinkamu, nesgi nebuvo tokio straipsnio, kurį kodiniu pavadinimu įrašytum į defektuotų šauktinių sąrašą.
Ir nors kita komisijos narė, amžiumi vyriausia iš visų, mojavo šeimos gydytojo pažyma, kurioje buvo įrašyta, kad vaikas gimė be lyties, fleškutė metė vyresnei kolegei į veidą vieną vienintelį žodį — klastotė.
Juk ar gali kūdikis, ateidamas į šį pasaulį, užsiiminėti klastojimu? ne, jam šitai dar nerūpi,  jis yra per mažas tai realizuoti. Tik daug vėliau žmonės pradeda kvailioti  ir keisti lytį, vadinasi, klastotė buvo atlikta dabar, kai to prisireikė, nes ir prileisti tokios minties, kuri figūruoja pažymoje, neva vaikas gimė be lyties, mes irgi negalime, esame mokslo žmonės, taip pat dar yra oficialus dokumentas – metrikai, kuriame įrašas, patvirtintas antspaudu, jog gimė berniukas, jo apeiti taip pat negalima.
Galų gale, tėškė paskutinį argumentą fleškutė, jei jis būtų ne berniukas, tai turėtų būti mergaitė (trečio varianto nėra, tik filologijoje galima nekatroji giminė, o mes juk medikai), bet kur tada jo papai, tokio amžiaus mergaitės turi vienokią ar kitokią krūtinę, o čia nieko. Vadinasi, neabejotinai vyriška lytis su akivaizdžiu mėginimu tai nuslėpti, tačiau mes negalime leistis manipuliuojami.
Jai buvo nepaprastai smagu matyti išsigandusį to bernelio veidą, kai išgirdo komisijos verdiktą, ir įsivaizduoti jo apmaudą, prašikus tiek pinigų, nes jaunoji specialistė buvo tikra, kad visas tas cirkas – paslėpk birką, tebuvo gan vykęs iliuzionistinis triukas. Ką dar prisigalvos visokie ištižėliai, gal vieną dieną kuris ateis be galvos?
 
Jonas M. jau prie vartų iš budėtojo sužinojo, kad tarp atvykusių naujokų yra dar vienas jo sūnus.
Ir kiek tu jų turi?
Aišku, budėtojas, kaip ir daugelis dalinyje, nežinojo, kad jis buvo vedęs ir turėjo vaiką, bet pavardė buvo tokia dažna, kad panašus papokštavimas buvo antras per savaitę. Visgi Jonas, kaip ir pirmą kartą, lengvai sunerimo — ką gali žinoti, juk jo vaikas, kurio vis dar nesiryžo priskirti kuriai nors giminei, buvo šaukiamojo amžiaus. Tik kažin ar jo palikuonį kviestų tarnauti dėl neaiškios lyties.
Trumpai pašmaikštavęs — visada turiu saują saldainių, jei gatvėje kas pašauktų tėte, — Jonas greitai išsiskyrė su budėtoju, ketindamas raštinėje peržiūrėti naujai atvykusiųjų sąrašus.
 Bet iki raštinės nueiti nepavyko, atsirado kitų skubių su naujokais susijusių reikalų:  atrakinti patalpą, kurioje tarnybos laikui bus sandėliuojami jų civiliniai rūbai ir kiti daiktai, ten dar reikėjo padaryti ir daugiau vietos, nes prieš savaitgalį atvykusių šauktinių daiktus sumetė bet kaip, kad tik anksčiau nusiplautų namo, taip pat reikėjo pasirūpinti rankšluosčiais, patalyne ir kitų darbų buvo per akis. Tad pagalvoti apie apsilankymą raštinėje, kurioje, be to, mezgėsi nauja pažintis su dailia savanore, bus galima nebent po pietų.
 
Keletą kartų teko aplenkti būrį naujų šauktinių ir paskutinis kartas į jo sąmonę įnešė sumaištį, kažkas ten buvo negerai. Tik vėliau suprato, kad priežastis – kažkurio jaunuolio veidas.
 
 
Karolis M. iš pat pradžių atpažino savo buvusį klientą ir stengėsi nepatekti jam į akiratį, kai tas kažko zujo pirmyn atgal, bet kartą nespėjo nusigręžti, ir jų žvilgsniai trumpą akimirką susitiko.
 
 
Tomas vis dar negalėjo suprasti, kodėl Karolis atsisakė bėgti su juo iš tos durnių šalies. Po ano vakaro jis apskritai ėmė rečiau lankytis, o jei dar Tomas imdavo atviriau kalbėti, išvis dingdavo. Gal Tomas per daug jį spaudė?
Vietoj to, kad paliktų su juo durnių laivą, kaip nuolanki avelė išėjo ginti kažkokių isteriškai nusiteikusių urapatriotų, megztųjų berečių pseudonacionalinių interesų. Nesuvokiama.
Homoseksuali patirtis jam kuždėjo, kad su šia homofobiškai nusiteikusia visuomene neverta sieti savo ateities, todėl beveik tuo pat metu, kai Karolis klusniai išėjo tarnauti, išskrido į Londoną, nuoširdžiai tikėdamasis niekada atgal negrįžti. Aišku, gaila buvo, kad kartu neskrido ir neišsipildžiusi pastarojo meto meilė. Ir nors iki šiol jam taip ir nepavyko palaužti Karolio užsispyrimo, bet net iki  vakardienos Tomas slapta vylėsi, kad svetur tai būtų pavykę. O vėliau jie gal net susituoktų.
 
 
Tad dar kartą grįžo, nors jau neturėjo reikalų, ir greitomis perbėgo žvilgsniu naujokų veidus. Vienas buvo iki skausmo pažįstamas: tie patys dailūs bruožai, kuriems negalėjo atsispirti tuomet kirpykloje, tik plaukai dabar trumpai kirpti.
Krūva faktų staiga susidėjo į vieną raizginį: ir budinčio juokelis apie atvykusį tarnauti jo vaiką, ir to vaiko idiotiškas vardas, kurį duoti galėjo tik jo žmona, nešiojanti ne mažiau idiotišką savo vardą, ir šitas šauktinis Karolina, kuris, greičiausiai, nėra jokia Karolina, o kaip tik turi visas sąlygas būti Karoliu, nors, kita vertus, jei tai būtų vis tik jo palikuonis, tai galėtų būti bet kas: ir Karolis, ir Karolina, jokio skirtumo pagal tai, ką jis matė gimdykloje, neaiški lytis, todėl jam darėsi karšta nuo tokios faktų sekos ir abejones išsklaidyti arba patvirtinti galėjo tik raštinė ir joje sėdinti labai patraukli savanorė, kurią vis tiek ketino aplankyti.
Nubėgęs, gavo viso to patvirtinimą: iš nuotraukos asmens byloje į jį gašliai ir įžūliai žvelgė ta pati Karolina, kuri jį kirpo, dabar gi Karolis, nešiojantis jo pavardę. Ar galėjo būti sutapimas? Tikrai ne, Jonas jautė, kad kosmoso šeimininkas iš didelės simpatijos jam suskėlė smagų pokštą.
Ir kodėl jis tada palaikė vaikėzą mergina? Dabar buvo žiauriai gėda. Net pamiršo bent nusišypsoti jaunajai savanorei, dėl ko ta aiškiai įsižeidė.
 
 
Darius Valentinavičius turėjo feisbukinį draugą tame pačiame mieste, kuriame gyveno ir Karolis. Tas draugas prieš kelis mėnesius savo paskyroje papostino neįtikėtiną faktą, kad neva medkomisijoje matė bachūrą be kiaušų ir be pimpalo. Vaizdas kai kuriuos pravimdė, tame tarpe ir patį postintoją. Aišku, niekas tokia nesąmone nepatikėjo ir pasišaipė iš žinutės autoriaus, bet Darius dėl visa ko įsidėmėjo paskelbtą vardą ir pavardę. Tėvas jį buvo išmokęs kaupti bet kurią informaciją suklasifikuotuose failuose, nes nežinia, kada ko prireiks. Šis faktas pateko į failą pavadinimu Akivaizdu, bet neįtikėtina.  Tėvas buvo žinomas žurnalistas.
Atvykęs į svetimą miestą atlikti tarnybos (tai vėl buvo tėvo rekomendacija – tarnauti toliau nuo namų, toliau nuo mamos sijono), per vardinį patikrinimą išgirdo pažįstamą pavardę ir asmeninis kompiuteris, esantis galvoje, per kelias akimirkas susiejo išgirstą informaciją su esančia kataloguose, todėl su neslepiamu susidomėjimu atsigrįžo į netoliese stovintį Karolį.
Po kelių dienų stebėjimo (objektas dažniausiai laikydavosi nuošaliai, su niekuo nebendravo, dušu naudojosi tik kai niekas nematydavo), isitikinęs, kad feisbukinis draugas galbūt nemelavo, Valentinavičius priėjo prie Karolio per trumpą atokvėpio valandėlę ir išrėžė: aš žinau tavo problemą. Jei nori, kad ir kiti jos nesužinotų, ateik po dvyliktos į tualetą, aptarsime sąlygas.
 
Karolis nespėjo ką nors atsakyti arba paklausti, kai tas jau nuėjo šalin. Bet ir klausti nebuvo reikalo, juk aišku, kad Karolis teturėjo vieną problemą, apie kurią tas iš kažko nugirdo. Įdomu tik, ko pareikalaus už tylėjimą. Kita vertus, smelkėsi abejonė, ar apskritai jam pavyktų ilgai slėpti savo problemą, net jeigu tas pasipūtęs akiplėša iš sostinės ir sutiktų kažkokiomis sąlygomis tylėti. Ir kas būtų tai per sąlygos? Beliko arba apskritai ignoruoti šantažą, arba bent sužinoti, ko anam reikia.
 
 
Jonas M. kaip tik buvo paskirtas vadovauti būriui, kuriame tarnavo sūnus. Ketino iškart prisistatyti vaikui ir paaiškinti, kodėl tada taip negražiai pabėgo nuo jo motinos, kad buvo jaunas, kvailas, dabar elgtųsi visai kitaip, labai gailisi ir tikisi įgauti sūnaus pasitikėjimą bei atsiprašo už tą nesusipratimą kirpykloje. Kaip galėjo taip apsirikti?
Dar daug visko reikėsią paaiškinti, reikės padėti apsiprasti su tarnyba, juk jis mato, kad ši vieta Karoliui nelabai limpa ir draugų kol kas jis neturi, bet viskas susitvarkys, galų gale kariuomenė užgrūdins, juk vaikystėje jam taip trūko tėviškos rankos, todėl dabar, tegul ir pavėluotai, pasistengs kompensuoti šią spragą.
Tačiau dienos ėjo, o Jonas vis bijojo. Baisu buvo žengti tą pirmą žingsnį, niekada negalvojo, kad gali kažko bijoti, o dabar bijojo.
 
Bet vieną rytą pastebėjo prakirstą sūnaus lūpą ir, liepęs išeiti iš rikiuotės prieš būrį, paklausė:
Kary, kas nutiko?
Nieko, pone seržante, suklupau.
Jonas M. matė, kad Karolis meluoja, todėl kreipėsi į kitus:
Kas gali tai patvirtinti?
Eilinis Valentinavičius, pone seržante, ir Darius žengė žingsnį į priekį.
Tikrai? neva susidomėjo Jonas, šis naujokas jam nelabai patiko, buvo pernelyg uolus,  ne visai nuoširdus, lyg amžinai kažkuo apsimetinėtų. Na tiek to, dar bus laiko su juo išsiaiškinti. — Ir kaip tai nutiko?
Eilinis Karolis M. užkliuvo už savo batų, numestų prie spintelės, ir trenkėsi į lovos kampą.
Pasigirdo negarsus juokas.
Baikt juokus, nukirto seržantas. Taip buvo? kreipėsi į Karolį.
Tikrai taip, atsakė tas.
 
 
Valentinavičiui patiko, kad Karolis jo neišdavė, todėl po rikiuotės burbtelėjo praeidamas:
šią naktį vėl tavęs lauksiu, dvyliktą.
 
Pasikalbėti su Karoliu, nors ir labai norėjo šį kartą ir jautė, kad tam atsirado puiki proga, Jonui vėl nepavyko. Iškart po pusryčių visą vadovaujantį personalą bataliono vadas skubiai sukvietė į vadavietę. Ten buvo supažindinti, kad per pietus atvyks ministras su kariuomenės vadu, tad nedelsiant būtina išblizginti patalpas, perrengti karius ir, kiek liks laiko, mokyti rikiuotės pratimų.
 
 
Nuojauta Molei tą dieną kuždėjo, kad metas aplankyti sūnų, nors mama ir šaipėsi: savaitė nepraėjo, pradėsi varstyti kareivinių duris, nedaryk vaikui gėdos.
Bet blogas sapnas, kuris pažadino paryčiais ir buvo susijęs su Karoliu, neleido nusiraminti.
Tai bent paskambinsiu, ryžosi.
Dalinio raštinėje jai pasakė, kad lankyti dar ne laikas, tik po priesaikos, kuri įvyks kitą penktadienį, o tarnauja jos sūnus, ko gero, pas giminaitį, nes jų pavardės vienodos, ar taip gali būti? Jie čia net juokauja, ar nebus tik Karolis Jono sūnus, atsiprašome, aišku, jei vis tik jie ne giminės, bet Molė jau buvo išjungusi telefoną.
 
Šaltas prakaitas išmušė ją ir širdis ėmė smarkiau plakti, kaip galėjo pamiršti, juk sakė  viena draugė, kad Jonas, jos buvęs vyras gyvena tos draugės kaimynystėje ir dažnai dėvi uniformą, kariškis, vadinasi, vis mergas kažkokias pas save vedasi, laiptinės niekada neplauna, kaimynai net ir skųstis pavargo. Dar kažką pasakojo ta draugė, bet dabar tai jau neatrodė svarbu. Viena buvo aišku – likimas vis dėl to atvedė Karolį pas tėvą.
Įdomu, ar suprato anas, kas pas jį tarnauja? Pirma mintis buvo kreiptis į jį ir net paėmė vėl į ranką telefoną, bet iškart atmetė ją, tiek metų prisiekinėjo sau — net jeigu kas benutiktų, niekada, niekada. Todėl padėjo aparatą. Aišku, kad pats supras.
 
 
Šiuo metu Karolis žvelgia į vandenį ir jam nėra baisu. Jis niekada nebijojo pasinerti po vandeniu. Štai ir dabar jis panirs. Ir viskas baigsis.
Jau dvylika arba dar vėliau. Valentinavičius tikriausiai jo ieško tualete. Aną kartą pats atėjo smarkiai pavėlavęs. Aišku, tyčia, juk jų lovos beveik šalia, todėl Karolis ir negalėjo grįžti iš tualeto nesulaukęs Dariaus, akivaizdu, tai būtų dar labiau jį supykdę, nors ir be to nebuvo labai švelnus. Įėjęs nusiviepė iš pasitenkinimo, kad tas jo laukė. Beveik valanda praėjo.
Maukis kelnes, liepė.
Kodėl turėčiau? nebaigė klausimo ir gavo į dantis. Trumpam prarado sąmonę. Kai atsigavo, Valentinavičius jau tvarkėsi. Pamatęs, kad Karolis atgijo, tarė: padariau porą nuotraukų, jei kartais sugalvotum skųstis. Visada galėsi pasižiūrėt į save feisbuke. Paliksi man pusę atlyginimo kiekvieną mėnesį ir niekas tavęs neskriaus, pažadu. Dabar nusiprausk ir eik miegoti.
Burnoje jautėsi kraujo skonis ir kažkas dar sūraus, turbūt klibėjo dantis. Kelnės buvo sukištos į klozetą.
 
Bet visa tai jau praeity. Karoliui pavyko palikti dalinį po ministro atvykimo, budinčių karių budrumas tuo metu buvo sutelktas į kitus dalykus ir niekas nesustabdė jo, išeinančio pro vartus. Namo nėjo, žinojo, kad pirmiausia ten ieškos. O paskui ir visur kitur. Gal jau ieško.
 
Tomas išvykęs. Su Roku seniai nekontaktuoja.
Tada iš klubo išėjo kartu. Rokas įlėkė į tualetą iškart paskui Karolį ir paklausė: nenori dingti iš čia?
Jie atsidūrė nedideliame parkelyje netoliese. Pakeliui Rokas pasiteisino, kad kartais užsiima tuo dėl pinigų, mat muzika reikalauja didelių investicijų. O kaip tu čia atsiradai?
Nežinau, atsakė Karolis, o paskui jie bučiavosi ant suoliuko, kol Rokas neužkišo savo rankos jam į klyną ir, nieko neradęs, staiga atsitraukė: žmogau, kas tau yra? Tu nenormalus. Aišku, gal ir aš truputį iškrypęs, bet tu tai jau visai... nesuprantu, ko tu išvis atėjai į tą klubą? Ko tu tikėjaisi?
Kadangi Karolis tylėjo, pridūrė: nepyk, man šokas, geriau eisiu.
Ir antrą kartą paliko Karolį.
 
Molė jį pasitiko išsigandusi: kur tu buvai?
Pasimatyme, trumpai atšovė.
Kokiame pasimatyme, tu pablūdai, tau negalima, ją aiškiai taip pat buvo ištikęs šokas.
Dabar jau žinau, liūdnai konstatavo Karolis ir skubiai užsidarė vonioje.
 
Eiti nebuvo kur, todėl laukė nakties. Naktis tiko jo būsenai. Gerai, kad lapkritį anksti temsta.
 
Gaila seržanto, būrio vado, nutuokė, kad jis jam palankus, gal dėl vienodos pavardės, o gal dėl nuotykio kirpykloje, bet net ir jis šioje situacijoje niekuo nepagelbėtų. O dabar dar, ko gero, ir nukentės. Ypač jeigu neras pasišalinusio kario.
 
Norėjo valgyti. Kad užsimirštų, atėjo prie upės. Tėkmė ramino, guodė ir tarsi sakė: visa tai nesvarbu, gyvenimas laikinas, amžinas tik judėjimas.
 
Dabar jis stovi ant tilto anapus turėklų. Vandenyje atsispindi dangus, nutviekstas mirgančių mėlynai raudonų švyturėlių, o miegantis miestas netikėtai budinamas šaižių  policijos signalų, artėjančių prie upės. Stovi nuogas. Nusprendė nusirengti. Juk visą gyvenimą visi troško pamatyti jį nuogą, tad dabar tegul žiūri.
 
 
Negausūs liudininkai pasakoja dvi skirtingas versijas: vieni sako, kad gražus androgeno kūnas baltavo tilto papėdėje ant upės akmenų, kol srovė jo nenusinešė;
kiti tvirtina matę, kad krisdamas kūnas įgavęs sparnus ir, nepasiekęs vandens, nusklendė upės paviršiumi, kol galų gale pakilo į dangų ir išnyko virš debesų.