Santrauka:
Gražūs prisiminimai – tai lyg angelai, pakeliantys ant sparnų
Neužmiršiu tavo kalbančių akių.
Jos kur kas daugiau pasako negu žodžiai.
Neužmiršiu, nes tavim karštai tikiu.
Kaip aistros taures mes gėrėm godžiai...
Neužmiršiu niekad Tavo šypsenos.
Šiluma jos ir šviesa nelygu saulei.
Tavo lūpų neužmiršiu niekados.
Nėr už jas svaigesnio vyno šiam pasauly.
Neužmiršiu tavo rankų, neužmiršiu.
Jos užmigdo net pačiam kiečiausiam guoly.
Neužmiršiu, net jei akmeniu pavirsiu,
Nes, žinau, šalia užaugs neužmirštuolė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-03-19 11:41:55
Jei galima sakyti tiesą, o ne nualpus ir atsikėlus vien tik girti, tai pasakysiu: jaučiasi kažkokia savitaiga, kyla klausimas, ar tikrai…
Bet žvelgiant į šią neoromantiką kaip į kūrinį, galima pasakyti, kad visai neblogai. Yra mintis, ji išvesta iki galo ir neužmirštuolė gražiai įprasmina.