Atsisuko šiaurys, prasivėrė pavasario skersvėjai,
Debesynai atinešė primirštą žiemišką juodumą.
Keikia tyliai sparnuočiai pirmųjų parlėkusių karštligę,
Kenčia alkį ir sniegą papurto nuo kuodo.

Rodos, oras jau buvo sušilęs ir sėklų maišeliai čežėjo,
Šiltas paltas bent dieną sparnus tavo varžė ir spaudė.
Pamanyk tik — malonė priklauso nuo kintančio vėjo,
O ar jį laukuose, koks bebuvęs eiklus, pasigausi?

Teks išlaukt atšalimą it ligą dar kartą atkritusią,
Vėl dangstytis ir siaustis, galvot, kaip gyvena basieji,
Nes juk laikas nestovi ir saulė kaip ritos, taip ritasi.
Negi leisi tave kad nuskriaustų kvailiojantys vėjai?