patikėk ir aš nebeturiu
ką įpakuot į bučinį…
nuriedėjau kalno apačion
kartu su rugpjūčiu
rudenio virpėjimas
kaip bausmė
kaip pagirios
tie banalūs žodžiai
nieko jie nepadeda
ką daryti kad pakilčiau
kad atlėgtų skausmas
padaryčiau neįmanomą
toks tas mano jausmas
lauk manęs – viena diena
tiek nedaug – ir grįšiu
pasakiau žuvėdroms tiesą
tau rytoj tą patį pasakysiu