Rudenio auksas, kuris pavergė širdį,
Spalį dar puošė pagonių stabus...
Bet tuoj jis nukrito ir pradėjo greit irti,
Kai vėl mes aplankėm artimųjų kapus...

Amžiną ugnį užgesino tas gruodas,
Balta drobule užklojo ir mus.
Į kūną vėl sunkės stiprus, šaltas nuodas,
Kai grįžom iš niekur atgal į namus...

Rudenio auksas, kuris pavergė širdį,
Spalį vėl puošia pagonių stabus...
Atėjo kryžiuočiai, atnešė mirtį,
Atėmė mūzas. Ar atims ir Dievus?

Rudenio auksas, kuris pavergė širdį,
Ne vieną dar spalį puoš mūsų stabus...