Ėjau iš lėto miegančia gatve,
Per petį švarkas – visas mano turtas.
Ramus kaip sapnas, laisvas kaip mintis
Ir tolimas nuo prietarų ir burtų.
 
Šviesa mėnulio, žingsnių bildesys
Ir lapų virpesiai tarp vėjo lūpų...
Ant žalio kilimo kaip ašarų lašai
Karoliai laumių gintariniai supos.
 
Keisti šešėliai slapstės tarp klevų
Ir painiojosi man po kojom.
Vidurnaktis, lyg katedroj ramu,
Tiktai lakštingalos tai verkė, tai kvatojo.
 
Dar skundėsi undinės paupy,
Kad žlugto žlugt vandenis nepadėjo.
Ir parke girtas nuo rasos
Kaštonas liepą glamonėjo.
 
Žvaigždė nupuolė. Tik kieno?
Ir žiežirbom aptaškė Paukščių Taką.
Man šis peizažas šimtąkart mieliau
Nei tas, kurį regėjau vakar.