Tik prisimink – juk tu esi šviesa,
Esi iš meilės kurianti dvasia.
Buvai daigelis tėviškės laukų.
Ak, kaip tau augti buvo nejauku...
Tiek daug liūdnų, pavargusių veidų!
Žiūrėt į juos tau darėsi graudu.
Kalbėjo jie, kad meilės nebėra,
Kad visa tai tik geležies era.
Pasislėpei tu šviesą viduje
Ir nuo tada vis abejoji ja...
Tik prisimink – juk tu esi ŠVIESA!
Esi tu mylinti ir dieviška dvasia.
O ir kiti šitos šviesos dalis
Tereik atvert plačiau širdies duris
Ir prisimint – ESU! ESU ŠVIESA!