Pilki langų kvadratai įsispraudė,
kaip akinių seni belęšiai rėmai
į seną samanom apleistą
tuščios sodybos paslaptingą tylą.



        Debesys į bėgančią upelio srovę
        lietaus lašus kaip kulkas laido,
        o nendrės prisiglaudusios prie kranto
        virpa, meldžias smėliui.
        ---
                 Apskrudęs mėnuo baigia kepti,
                 tarsi aukštaitiškas mielinis blynas,
                 ant dar nespėjusio prakiurti
                 įkaitusio skardinio klėties stogo. 
                 ---                          
                       Sugirgžda šulinio svirtis kuprota,
                       kaip netepti ir pažaliavę durų vyriai
                       seniai jau niekad nebevarstomų
                       čia kažkada senolių vartai.
                       ---
                             Išgąsdinta judraus šikšnosparnio,
                             tupėdama išpuvusioj drevės kišenėj,
                             suūkia beržynėlyje pelėda.
                             Ištirpusi diena – žuvies žvaigždyne.