Tiktai medžio nusvirusios šakos,
Nė lašelio švelnios žalumos,
Bet kodėl šitaip gėrėsi akys
Paprastu peizažu ramumos?
 
Gal todėl, kad viltis jame slepias —
Sužaliuos, gi netruks, sužaliuos,
Tai šlamės saldžiai kvepiantys lapai,
Kai gegužy juos vėjas bučiuos.
 
Gal gegutė atskris ankstų rytą
Man dar metų gražių dovanos,
Dienos bėgs ir nuneš prirašytą
Baltą lapą su posmais dainos.
 
Čia tik medis, belapės jo šakos,
Pastovėsiu po juo kiek ilgiau,
Juk kamienu gyvybė jau teka,
Ją priimk ir sušildyk, dangau!