Žemynėle, palaimink lietų,
kad kas rytą žolė nubustų
ir žaliąja srove tekėtų
į pagonišką mano būstą.

Ten vėjarodžiai – į šaltinį,
saulės laikrodžiai – į ramunę.
Ten sustosime prie šaltinio,
pasiilgę šakų artumo.

Tad kartu tegu mūsų rankos
laisto gėlę ir glosto paukštį.
Tegu paukščiai nebus išrankūs
toms šakoms nevienodo aukščio.

Žemynėle, kai saulė leisis,
man paklok patalėlį miegui –
kur nukrito prinokę vaisiai,
kur stirnaitė baikšti prabėgo.

O prieš miegą – prie žalio lauko –
kol tylėdamos gęsta šviesos –
leisk paliest mylimosios plaukus
ir dievams paaukoti priešus.