O Dieve, kaip plėšo, kaip velniškai plėšo
Tas noras nebūti ir likusios jėgos!
Pro plyšį akių — tik artėjantys priešai,
Ir gervių sirenos nestodamos žviegia.

Budėtojai miega it būtų numirę.
Kas tvarstys žaizdas pašautam sanitarui?
Per šalta išeiti slapstytis į girią.
Karšinčiai duris iš vidaus užsidaro.

Kur dėtis? Toks didelis didelis laukas,
Armuotas velėnomis pašalo šarvas.
Kai sielą suplėšo, nei stotis, nei klauptis —
Lašus beskaičiuoti, sula kai išvarva