Nesvaik, jog plausies nuodėmes — jau nutekėjo upė,
Dumblu apsinešė smėlėtieji krantai.
Viršūnėj medžių ne gegutės tupi —
Akis išlest betaikantys varnai.

Tad užsimerk ir nerk į kitą savo dieną,
Ar sekluma tai bus, ar duburys.
Išrėkia paslaptis ilgai tylėję genai,
Nebesibelsk į užtrenktas duris.

Apžvelgsi nešulius — kažką jau laikas mesti.
Žiūri į delnus, ėgi jie tušti.
Keista diena — it pats sprangiausias kąsnis.
Esi akmuo giliausiam dubury. 

Nenumazgotas, dar labiau apglitęs,
Toks nei paminklui, anei pamatams.
Iš upės dumblo siauras kraštas lipa
Ir sudvejoji — ar beverta kam?