Paskutiniai žiemos lašai buvo išgręžti ir atėjo lietingas pavasaris. Vilko apsistojimas palapinėje vis dar buvo toks pats neapibrėžtas, tačiau sezonui pasibaigus nebuvo aiškių ženklų, jog jis ketina išeiti. Pasikeitęs kraštovaizdis ir sugebėjimas išgyventi žiemą merginą džiugino. Pasirodė daugiau spalvų ir dienos tapo ilgesnės. Deja, ji čia nesijautė kaip namuose. Nors ir pažinojo nemažai vietų ir įsiminė keletą kelių, Dorsi buvo svečias su savo manta ir palapine dideliame baltojo miške.  
 
Vieną eilinį rytą Vilkas išsiruošė į atidėtą kelionę su paukščiais. Matydama juos susirinkusius Dorsi vis nedrąsiai žvilgčiodavo. Žvėris aptarinėjo detales su kompanionais, bent jau taip atrodė. Kuo ilgiau mergina sėdėjo nuošalėje ir stebėjo – tuo vienišesnė jautėsi. Jie kalbėjosi sava kalba. Dorsi jų nesuprato ir niekas net neketino paaiškinti. Nors buvo šalia, pirmą kartą pajuto tokį nemalonų skirtumą tarp savęs ir miško gyventojų. Jie ir aš. Baigę tartis gyvūnai nė neatsisukę iškeliavo. Niekas neprivalėjo jai aiškintis, niekas neprivalėjo kviestis. Tas ir buvo sunkiausia. „Ė, ko vieni išeinat?“ – neiškentęs šūktelėjo Dorsi šešėlis. „Čia ne žmonių kelionė“, – ramiai atkirto vilko šešėlis. Tarsi to ir užtektų.
 
Likusi viena Dorsi liūdėjo. Ne dėl to, kad nenuvyko į kelionę, ar neturėjo veiklos čia. Liūdėjo dėl pačios idėjos, dėl to, kad ji nepriklauso miškui. Vis tik mergina nenorėjo užsibūti šioje būsenoje. Nebuvo nieko, kas ją pakeltų nuo žemės, nuvalytų purvus ir pasakytų, kad viskas bus gerai. Atsikelti reikėjo pačiai. Atsistoti pavyko, bet žemė buvo šlapia, klampi, netvirta. Keliai prilyti ir pažliugę. Ir vietoje „viskas bus gerai“ pati teištarė, jog dabar yra visai neblogai, o kaip bus ateityje... Ji nežinojo.  
 
Būdavo akimirkų, kai Dorsi svarstydavo, kas būtų, jeigu ji būtų gimusi vilku ir atkeliavusi čia kur kas anksčiau. Galbūt viskas būtų buvę paprasčiau, lengviau. Baltasis nebūtų sužeistas ir jam nereikėtų keisti pirminio, švelnaus kailio. Bet vijo tokias mintis – praeities nepakeisi. Dabar yra taip, kaip yra – ji stovėjo ant purvinos klampios žemės. Pati puikiai suvokė, kad keliai mieste švarūs ir prižiūrėti, o čia kiekvienas žingsnis buvo sunkus, murzino kelnes ir kėsinosi pasisavinti batus. Bet kvailai užsispyrusi Dorsi nesitraukė. Merginos šešėliai nė patys nežinojo, ką sakyti ar ką daryti. Vieni svarstė, jog ji nusikamuos taip klampodama diena iš dienos, kiti tyliai laukė vasaros, nors nebuvo tikri, ar oras pasikeis, treti turėjo savo griežtesnę nuomonę, bet buvo piktai nutildyti. Tad galiausiai visi šmirinėjo aplinkui nieko nekalbėdami.  
 
Naktimis Dorsi pradėjo sapnuoti košmarą. Vis tą patį. Sapnuodavo, kaip kreivai žiūri į ją, nusprendusią ieškoti ir pasilikti prie Vilko, visi miestelėnai: mama, senelė, visi, kas ją pažinojo. Ji šūkavo, kad pati šitą kelią pasirinko, tačiau niekas nenorėjo klausyti. Žinoma, Dorsi suprato, kaip keistai atrodo žmonių dukra viduryje tankaus miško su nekalbančiu vilku. Tai laužė nusistovėjusias taisykles. Motina raudojo tarsi laidodama savo jauną vaiką, miestelio meras palaikė ją pakvaišusia, o senelė bandė sekti vaikystės pasakas (kurios Dorsi niekada nepatikdavo) apie tolimų karalysčių princus.  Sapno pabaigoje pasirodydavo Baltasis, ją perkąsdavo pusiau. Skausmo mergina nejusdavo, o žmonių žvilgsniai badyte badė ir žodžiai „aš tau sakiau“ rėžė ausį.
 
Sapnas kartodavosi ir kėlė gan rimtas miego problemas. Prabudusi ji žiūrėdavo į besikilnojančią vilko krūtinę ir nurimdavo, matydama, kad jis šalia. Analizuodama sapną Dorsi dėliojosi mintis, nerimus ir visa suvokimą, kas vyksta (ar nevyksta) jos gyvenime. Kai suprato, kad nuo pat vaikystės labiausiai mėgdavo pasakojimus apie neįžengiamas girias ir paslaptingus žvėris, kad vietoje kelionės išgrįstu takeliu ji karstydavosi medžiais (nors lūžus šakai ir buvo ne kartą nusiritusi žemyn), kad vietoje plaukimo per upę ji nerdavo gilyn – košmarai nebekankino. Ji žinojo, kad būdama miške susiduria su daug sunkumų, žinojo, kad niekas jai nepastatys namo ir neįrengs jaukaus židinio. Vis tik, taip pat žinojo, kad niekas taip nekirbina širdies, nei pamatyta balto kailio kupeta. Tai buvo jos kelias, nors ir klampus, nors ir pažliugęs; ir net sukramtyta ji galės atsistoti.