Veina karta gyvena buoba i buočius. Anėi nesenę atsidarė  kavėnė sava miese. Tėna dėrba Marytė i Juons. Anėi bova padavieję, paprastą pasakius, nešiuodava maista. Da bova viriejė vardo Virga. Ana laba skane darė maistą. 
                     Vėina dėina ateje žmuogus į kavėnė. Skaita meniu, o tėn parašyta didle mondrę, kad nen ni perskaityt, ni suprastė. Panašę kap užsienietišką. Prien pri žmuogaus Marytė į klaus ku ons valgys? Žmuogelis pagalvuoje  i užsisakė cibulynės  su bolbiem i mėrkalu. Virga pagamėna ku ons prašė, o Marytė atnešė. Žiūr, o tėn sriubuo vėn vondou i cebolės plauk i da sėlkės gabals. Tas žmuogelis nežėna kap rek čia valgyt, nes  baisę pasidarė. Mat, ons bova aukštaitis, nesuprata pavadėnėma maista. Galvuoje ka būs kepsnys so bolbiem. O ka pamatė bolbės so mėrkalu visa nusigonda. Sied i nežėna ku darytė.
                      Pamatė Marytė, ka svetys nevalga i soprata, ka kažkas negera.  Mustas ons ne žemaitis, pagalvuoje ana. Tep i bova,  Marytė atsiprašė, ka nepapasakuoje kokėi patiekala i kap atruoda. Tep į paaiškieje, ka ne visym soprastė žemaitiū kalba i amu maista.
 
                                                         Ema Petrulevičiūtė  4 „Ąžuoliukų“ klasė