Ir vėl sudie man pasakei,
Kaip visa tai sunku ištvert,
Ir noris vėl tave apglėbt,
Bet reikia juk ir tau gyvent.
Ištirpo  žingsniai tolumoj,
Krūtinę širdgėla sukaustė,
Ir noris rėkt  ir noris šaukt,
O ašaros per skruostus plaukia.
Pavydžiu žvaigždėms danguje,
Kai tavo langą jos apšviečia,
Ir glamonėja plaukus tau,
O mano rankos jų neliečia.