Po kojomis sučiauška gilės,
mažytė kalvė vėsta
nuo priekalo akordų,
kurių kaip muzikos klausiau.
 
Ant stogo juodas varnas
neprižada geresnio oro  
ir vėjas tiktai iš gailesčio
nenupučia mažytės kalvės.
 
Uždarė kalvę, taip paprastai
žmogus duris užsklendžia,
nešiojo dalimis, kas slenkstį,
žaizdrą, laimingą pasagą,
 
kas pasirinko laumę.
O paskutinę – nešė ugnį, 
kaip atšvaitą gūdžioj naktyj,
pakėliau ranką prisidengt akis,
 
užsidegė dangus ir kregždės
šaukėsi pagalbos.