Užleisdama, usnie, tau visą derlų daržą,
Mąstau, ko aš čia stumdžiaus su tavim?
Turbūt todėl, kad žingsnį šaknys varžė,
Ir abejonė, kaip glėby talpint
Savų žiedų ir vaisių puikų laiką,
Kaip supakuot pažįstamus kampus,
Atplyšti tyliai — neverkšlent, neaikčiot,
Lai pildos tai, kas Dievo skirta bus.
Nes ten, toli, daugiau nebepasieksi,
Nebelinksniuosi aš, čia mano, man, 
(Kiekvienas gausim savo porą sieksnių
Ir varpo liūdinčio kelis liūdnus din dan.)
Tu negirdi, kaip atitrūksta šaknys?
Dabar pavasaris. Gal iš akių — sula?
Su tiek dyglių ar būt gali jautresnė?
Jei likt galėčiau, duočiau kažin ką,
Bet ne gyvybę, likučius sveikatos,
Nes jie menki tokie ir vargani.
Usnis be žodžių žilą galvą krato.
Aš, mano, man... Tai eik, jeigu eini. 
Gal pro tavas akis nesu nei kiek geresnė —
Žila, dygi, su lūkesčiais reikliais.
Nektaras baigėsi. Bitutės išsilakstė.
Turėk šį daržą. Tai sudie. Atleisk.