Ne žąsies – juoda plunksna rašau,
Juodo varno – mano jauniausiojo brolio.
Tik dabar suprantu, ką tada pamiršau,
Kas laike ir erdvėj jau seniai nutolo...

Tai gerumas tylėti, kai buvom šalia.
Tai delnų šiluma, tai ištartas žodis.
Ir kai niekas nelaukia šiam kelio gale,
Kas toliau be prasmės pasirodys.

Mano dvylika brolių, juodųjų likimo ženklų,
Meta plunksną kiekvienas ir kviečia į kelią .
Jas surinkus į sparną sudėti galiu –
Ruoškis skrydžiui, baltoji varnele!

Dar žalsvu melsvumu blizga paukščių sparnai,
Jie lenkti ir tvirti neša kūnus prieš vėją,
Žvitrios akys vis stebi mane čia, žemai.
Juos pavyti mintim vos suspėju.

O klajūnai broleliai, nepalikit manęs.
Aš tikiu – susitiksime vis tik ,
Kai plunksnelę vyriausiasis brolis numes,
Skrisiu...