Saulutė tingiai kyla per pušyną,
Kedena spindulėlius  tarp šakų,
Ir lyg kokia monstrancija iškilus
Vis laimina laukus, medžius, namus.
Ir  siela džiaugiasi tokia palaima,
Tokiu paveikslu dyvinai gyvu,
Ir išeinu  laukan visai išsekęs
Vėl pasisemt naujų  jėgų.
O pumpuras  akis jau išsprogdinęs
Vis dairosi aplink savų draugų,
Ei kelkitės, pavasaris ateina
Ir beria saujas žiedlapių margų.