Uršulia nutekėja tinginių Pukinskų giminėn, ku jau jas vyriokas Untukas nešpėtnas buva, tai jau nei pridėsi, nei atimsi, alia jau kas iš tą grožią,kaip iš ožią – nei pieną nei mesas. Visų čėsų Uršulia mislija kaip apseitę, kad i Untukas jų mylėtų, i Untuką momai intropytų. Tai vos tik saulala nušvinta, tai Uršulyte vis prie darbų i prie darbų, tai sniedanį ruošia, tai gyvulėlius liuobia, tai gryčių aptvarka, pakolei jas Untaniokas su mameli miega. A anys kelias kai sniedane un stalą. Prikirtus blynų su spirgais i ažsigėrus pienu Untanioka mamela i saka:
– Martel, šindei mes vindisma mėsų, tai mes tau darbuos negalėsma padėtę, – (kiba anys padeda ), – tujai jau viena apliuobsi gyvulėlius, i daržiokų paravėsi, a tai vien balundas ažiaja, nei markvelių, nei batvinių nesmata.
– Gerai mamut,kad jau raikia mėsų rūkytę, taį jau kų darysi.
– Tai va, dabok jau Untaniokas užkūrę pirtėlį,prikrovę vienų pakurų, a tu ravėdama ažmesk pa malkelį,kad nesurūgtu mėsiala, a manį Untaniokas nuveš ulyčian un  kriaučių.
Nu išvažiava Untaniokas su mameli un kriaučių, a Uršulyte batvinius ravi i vis lakia pirtin i vis deda ne pa vienų malkelį, a pa tris, keturias. Kvepia lašiniokai, pirty kaip pirty, nu kaip kiteip da gali būtę.
Ilgai užtruka Untaniokas su mameli ulyčiai, da ažiaja pas sasulį ti, arbotas išgėrę, bundelių pavalgę, paskui da pas šiaučių užsuka, čeverykas pakala i grįža jau prieš sutemų, jau Uršulyte karvį laidę, a da prieš tų dobriai pridėjus malkų.
Untaniokas tiesiu taikimu privažiava prie pirtelas. A pirtela visa dūmuos. Kai tik duris rasdarę kaip dave akysna šiluma, ažu dūmų nemata Untaniokas nei lašiniokų, nei kumpiokų, a kai dūmai išsivaikščiaja – a gi daboja kad visi lašiniokai un žemes valiojas, taukai plaukia par padlagų da gerai kad pirtela čiela lika.
Kad užbauboja mamela:
– O tai marčių gavau! Visų mėsų sugadina! O tai išvindija, o tai išvindija! Likam be nieką. Šito tingine! Nei ana prie svečią nei prie pečią.