Kai paliks ramybė mano sielos uostą
Ir pajuos dangus nuo nevilties,
Kas skubės skausme mane paguosti,
Jei šioj žemėj nebebus Tavęs.
 
Kaip audringam vandenyne laivas
Mano dienos keliuose paklys,
Jei užges man švietę Tavo akys
Kaip jūreiviui uosto švyturys.
 
Lyg žuvėdra audroje suklykus
Sapnuose vis skrisiu pas Tave.
Kryžkelėj parklupsiu neišvydus
Žiburio šviesaus Tavam lange.
 
Dar pabūki, Mama, neišeiki,
Neišeiki nebūties keliu.
Aš suskyniau puokštę Tavo šventei
Ir kaip padėką prie kojų Tau dedu.