Skauduliai, kurių neturėtų būti.
 
Lėtai, skaudžiai per lėtai kilo ir kyla ekonomika, žmonių galimybė dirbti ir oriai gyventi savo šalyje. Skaudu, kad jau pačioje pradžioje buvo iššvaistyta didelė dalis buvusio valstybinio turto, skubotas ir prastai parengtas jo  privatizavimas neatitiko nei žmonių lūkesčių, nei valstybės interesų. Man atrodo, kad visų buvusių Vyriausybių. Lietuvos banko nesugebėjimas tinkamai kontroliuoti ir reguliuoti finansinių galių, piniginių srautų mus nubloškė ant žemiausio laiptelio – tik išgyventi, bet ne padoriai gyventi. Atrodo, kad mūsų ekonomikoje, žmonių gyvenime cirkuliuoja ne pilnavertis piniginis kraujas, bet per pusę praskiestas su skurdo vandeniu, bedarbyste. Svajojau, kad štai sugrįš į Lietuvą nuo Sovietinio teroro į užsienį išbėgę lietuviai, kad dabar jie sugrįš su vakarietiška patirtimi, už mus daug turtingesni ir visi kartu pulsime kurti naują, gražią, turtingą Lietuvą. O išėjo priešingai. Tiek pat, o gal ir daugiau jaunų žmonių, šeimų vėl paliko Lietuvą. Skaudu ir liūdna, taip lengvai buvo pasiduota laisvosios rinkos šaukliams, savanaudiško ir godaus žmogaus – savininko, verslininko, valdininko prigimčiai.  Taigi, turime kuo džiaugtis, bet turime ir dėl ko būti nepatenkinti, nes galėjo būti ir daug geriau, teisingau.    
 
Vanduo, kuris nesikeičia, neteka – užpelkėja. Taip atsitinka ir su žmonėmis, miestais, valstybėmis. Tiesa, keitimasis neturi būti tik dėl keitimosi, reforma dėl reformos, politinės reklamos. Visi pokyčiai turi gerinti žmonių gyvenimą, stiprinti tautą, valstybę. Būtina peržiūrėti, tobulinti teismų sistemą, nes dažnai jų priimti sprendimai sukelia abejones, žmonių nepasitikėjimą. Prieš kiekvienus rinkimus į Seimą truputį pakalbama apie būtinybę teismuose turėti visuomenės atstovus, tarėjus, bet po rinkimų vėl viskas lieka po senovei. Suprantu, kaip uždaram teisėjų ratui baugu ką nors nežinomo įsileisti. Negali būti, kad demokratijai kažkuri valstybinė struktūra gali užtrenkti duris. Pradėjome tiesiogiai rinkti miestų, savivaldybių merus. Atrodo, kad toks žingsnis valstybėje pasiteisino. Tad gal dalis ir savivaldybių tarybos narių, teismų tarėjų galėtų būt renkami tiesiogiai?
Daug negerovių susitelkė ir politinėse partijose, kaip kurių jų veikla, darbai taip susmulkėjo, kad žmonių akims tapo nepastebimi. Vos ne kiekviena stengiasi surasti ir parodyti šapelį kitų vėliavose, bet nemato dėmių savoje. Blogai, kai nesurandama esminių dalykų, esminių klaidų, bet iškeliamos smulkmenos, dėl kurių reikalaujama neeilinių Seimo sesijų, atsistatydinimų. Abejoju, ar partijos sugebės greitai pačios savo skaudulius išsigydyti, pasiūlyti efektyvias programas, tad žmonių gyvenimui daugiau teisių  ir įtakos turėtų turėti seniūnijos, bendruomenės.
 
Pietų Amerikos šalyse siaučia Zika virusas. Atrodo, kad Lietuvoje įsisuko kitas –  begėdiškas savo žmonių menkinimo, įvairiausių priekaištų kitiems iškėlimo virusas. Pradedant nuo visos tautos apkaltinimo už Antrojo pasaulinio karo pasekmes atskiroms tautoms, žmonėms, iki seniausiai  buvusių istorinių asmenybių, jų gyvenimų nesibaigiančio juodinimo  bei ką tik į amžinybę išėjusių Lietuvos šviesuolių, talentingiausių poetų, kurie jau dabar negali patys apsiginti, moralinio žeminimo. Galbūt taip žeminant ir smerkiant kitus, norima save iškelti, parodyti, koks aš pats (pati) esu šaunus (šauni), patriotiškas (patriotiška) ir taip savo knygelėms padaryti reklaminį šurmulį? Galgi siekiama ir visai kitų tikslų – bet kokiu būdu, paminant bet kokią moralę, gauti pinigų, daug svetimų pinigų, jeigu už tai ir tenka kiršinti, skaldyti ir silpninti visuomenę, tautą, valstybę? Tokiam „virusui“  plisti turėtų būti kuo greičiau užkirstas kelias, o juo užsikėtę begėdžiai sugėdinti.    
 
Lietuva man kaip poezijos knyga.
 
Visaip galima įsivaizduoti Lietuvą. Vieni kaip didelį ir gražų paveikslą, su upėmis, ežerais, miestais ir miesteliais, žaliomis giriomis, derlingais laukais, auksine Baltijos pakrante. Gi kiti kaip skambančią muziką. Skambančią gražiausia kalba, miestų gaudesiu, miškų ošimu, upelių čiurlenimu, bangų mūša. Man Lietuva primena poezijos knygą, kurioje yra tiek daug meilės, grožio, savo kalbos, kilnių minčių, o kartais ir liūdesio, skausmo, bet dar daugiau šviesios vilties, tikėjimo.
 
Gal todėl poeziją mėgau ir po truputį eilėraščius rašiau visą laiką. Net ir sovietiniais laikais, atėjus Vasario 16-ajai, ta proga į savo slaptą juodą sąsiuvinį, pasislėpęs kur nors garaže, parašydavau eilėraštuką.  Sąjūdžio laikais, Aukščiausiojoje Taryboje tiesiog nebuvo laiko kada rašyti, nes buvo tiek darbų ir reikalų, išvykų po visą Lietuvą, susitikimų su žmonėmis. Ne vieną eilėraštį esu parašęs ir Kovo 11-ajai, netgi 1990 m. kovo mėn. 1991 m. parašiau eilėraščių ciklą „Sausio naktis“.  Patirti išgyvenimai netilpo atmintyje, širdyje. Turėjo išsilieti eilėmis. Nors išleidau jau tris eilėraščių rinkinius, bet ir toliau lieka noras save išreikšti poezijos kalba. Kiekvienoje knygoje  yra atskiri skyriai, skirti Lietuvai, svarbiausiems istoriniams ir mano laikų įvykiams,  lietuvių kalbai, žymiems žmonėms, atskiroms vietovėms. Eilėraščiais išreiškiu meilę savo kraštui, jos istorijai, pagarbą iškilioms, gražioms  asmenybėms, artimiems žmonėms. Juk tiek daug gražių, brangių žmonių mus supa aplinkui. Negali likti jiems skolingas, tad atsilygini nors jautresniu, šiltesniu žodžiu. Tuo pačiu poezijos kalba  išreiškiu ir savo požiūrį vienu ar kitu visuomeniniu, politiniu klausimu. Tačiau daugiausia  eilėraščių esu paskyręs nuostabiai mūsų gamtai. Juk tiek turime grožio aplinkui. Ir ne tik vasarą ar pavasarį. Visais metų laikais Lietuvos žemė, rodos, vienaip ar kitaip žydi, dainuoja.
 
Sveikindamas visus su pačia gražiausia prasidėjusio pavasario švente, Kovo 11-ąja, negaliu nesugrįžti į tuos jausmus, kurie lydėjo mane  prieš 26-erius  metus. Manau, kad tada parašytame  mano eilėraštyje, dalelė jų tikrai yra. O į eilėraščio pabaigoje parašytą klaustuką kiekvienas atsakykime sau atskirai, atsakykime širdimi.
 
Kovo 11-oji
 
Kiekvienas pavasaris atneša džiaugsmą, kiekvienas.
Kiekvieno pavasario laukiam lyg ryto, lyg šventės.
Tos saulės šviesos, tarsi upės vandens pripildytos dienos,
Vėl žadina augti, atgimti, gyventi.
 
Kiekvienas pavasaris ledą storiausią suskaldo,
Laisvę tekėti versmėms, vilnyt ežerams sugrąžina,
Įšalą gilų žemėj juodžiausioj ištirpdo, išardo
Ir medį, ir žolę, ir gėlę žaliuoti, žydėt pavadina.
 
Bet būna pavasariai, patikėk, kartais būna,
Kai ne įšalą tirpdo, ne lytis upėse plukdo ir varto.
Būna pavasariai, kai tvirtovės, kalėjimai griūna,
Kai trūksta grandinės nuo amžiams prikaustyto vergo.
 
Kovo 11-a, dar tik pavasaris,
Bet koks jis stiprus ir kiek tamsumos išardyta!
Plaukia upė, plaukia trispalvės gatvėje,
Ir tu po jomis  – esi laisvas, neuždarytas.
 
Kovo 11-a, gyvenimo naujo mano pavasari,
Taip lauktas, sapnuotas ir taip netikėtas,
Kokią dalią tu žmogui šį kartą parneši,
Ar sušils  jis ant rankų
                             prie Laisvės savos pakylėtas?
    
Vilnius, 1990 m. kovas

(Pabaiga)