Aš sugrįžtu, o Tėviške manoji,
Pro topolius užžėlusiu taku. 
Pražydę liepos medumi pakvimpa,
Namų langai suspindi ilgesiu švelniu.

Čia ajerai, į balą įsibridę,
Pakvimpa duona, ką tik iškepta,
Kai pievoj gervės šokančios prabyla,
Giesmė į širdį sminga lyg rauda.

Aš obelį lyg sesę apkabinsiu,
O ąžuolas kaip brolis pasitiks ramus.
Kai senas šulinys mane pagirdys,
Namų man durys pačios atsivers.

O ąžuole, liūdnai neoški,
Ir, liepos, negraudinkit bičių ūžimu.
Likimas nors mane toli nubloškė, 
Bet širdimi – aš visados juk čia esu.