Man parodė pievų žydėjimą
Bičių medų senajam sode.
Man įdėjo į širdį gyvenimą.
Visa tai – dovanojo Mama.
Jos gerumas išliko dar gyvas
Po tiek metų, vis tiek ji šalia.
Džiaugsmą, meilę, tikėjimą, viltį
Man į širdį sudėjo Mama.
Ta skarelė seniai jau išbluko,
Kur kadaise ryšėjo jauna.
Neužmiršt, nesutrypt, nepaniekint
Vis primindavo man kažkada.
Mama...
Skarelė mėlynuoja
Pažįstama iš pievos link namų
Lėtai...
Kas metai vis lėčiau.
Aš noriu paglostyt Tau galvą
Tik rankos nesiekia toli.
Ir bėgu...
Per žolę, per pievą
Tavęs pasitikt mintimi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...