1. Kaimo žaizda
 
Ten man ošė visi žemės gojai.
Ir beržai, kol mažas, – didesni.
Mano kaime, tėviške brangioji,
Be manęs dabar kaip gyveni?
 
Kam rytais rasa mazgoji kojas?
Ką rūku apkloji vakarais?
Ar gegutė dar tebekukuoja?
O kur dingo raganos kerai?
 
Ar verkei, kai mano vyšnias kirto?
Obelų maniškių ar verkei?
Aš tada buvau be galo girtas.
Apie tai kam nors ar pasakei?
 
Dievaži, neprasitark nė žodžio.
Būtų man didžiulė sarmata.
Savo sergančia širdim įrodau,
Kokia man skaudi tavo žaizda.
 
2. Motulės dalia
 
Jiems niekas čia nebemiela.
Jų nieks čia nebetraukia.
Ir kūnu jie, ir siela
Į kitą krantą plaukia.
 
O ji, viena palikus,
Namie neranda vietos.
Darželiai jos nupliko.
Nebepražysta mėtos.
 
Ten, sako, darbas laukia.
Skalsi ten, sako, duona.
Viens kitą jie apsaugos
Sugrįš gimtinėn ponai.
 
O ji sūnelių meldžia –
Greičiau sugrįžti prašo.
Jos jėgos nebeleidžia.
Bet jie nė neberašo.
 
Ir štai žinia priveikia –
Abu kaip vienas žuvo.
Karstų cinkuotų reikia.
Ir motinėlė griūva.
 
Kaštonų žvakės dega.
Gimtoj smiltainėj guli
Sūnų svetur netekus
Jų palikta motulė.
 
O jų kur patalėliai?
Gal baloj? Gal šiukšlyne?
Namus palikt pakilęs,
Nebeturi tėvynės.