Pilkas vieškelis tolyn vingiavo,
Belapis miškas liūdnas siūbavo.
Sudygusių kviečių laukai šiureno,
Vanduo upelyje tyliai sruveno.

Gimtinės padangė ramybe alsavo,
Tik jauna stirnelė per lauką žingsniavo.
Manę pastebėjus, sutrikus sustojo,
Bet trauktis iš kelio nerodė ji noro.

Drąsiai žiūrėjo ir tarsi man sakė:
– Šie plotai jau mūsų, neminkite tako.
Nedrumskit ramybės, aš čia gyvenu,
Iš kur jūs atklydot? Iš kokių kraštų?

Jaučiaus įsibrovus, nekviesta viešnia,
Bet čia juk praėjo vaikystė mana.
Ramiai ji rupšnojo daigelius kviečių,
Lyg leisdama eiti į vietą namų.

Buvau sutrikus – širdyje lyg gėla,
Kad savo gimtinėje esu svetima.
O gal ji gimė čia pat, po egle?
Gimtine dalytis – teks su stirnele...