sukalkėję simboliai
jūržolėm apaugęs krantas
kur kadaise stūksojo uola

nebėra degančių akių
tik tuščios akiduobės ir
nuo kasdienybės naštos 
nusvirusios rankos

dūsta pasaulis nuo nesulaikomo noro išsiurbti visą gyvastį iš savęs

o aš slepiuosi žolėje
su žiogais

nuo 
sukalkėjusių simbolių
savęs
pasaulio

nuo milijono 
tuščių akiduobių 
virš galvos

---

šša
tik pažiūrėk
štai sodas išsišakojančiais
takais