Kai pakelėj pražysta laukinė vyšnia,
Savo baltais, smulkiais žiedeliais,
Visi laukai ir pievos nušvinta baltumu:
Sušildo paprasto valstiečio širdį neapsakomu džiaugsmu:
Čia – Lietuva, čia jo gimtinė!
Visos kalvos ir miškai žaliuojantys –
Čia mūs, tautiečių, turtas!
Mūsų prosenelių kapai, piliakalniai ir pilys
Byloja šnabždesius užburtus;
Lietuvos žemė – amžiais mūsų,
Nes lenkė nugaras ne veltui
Nuo aušros iki sutemos
Vyžoti mūsų vyrai šluostė prakaitą sūrų –
Ir įkalė vaikaičiams seną tiesą –
Neužkariaus mūs prūsai,
Joks piktas priešas neperžengs kojos
Į mūsų žemę Aukštaitijos ir mūs kaimynių –
Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos!!!
Saugosim tą žemę, kaip tą vyšnios žiedą,
Iš kurio prinoksta vaisius toks saldus:
Kiekvieno širdį pamalonina jo raudona uoga...
Ir segam vyšnios mes šakelę prie širdies,
Ir prisiekiam nepalikti tos šalies,
Kurioj mes gimėm, augom ir subrendom.
Ir kviečiame visus mes prisidėti, kad
Mūsų tėvynainiai sugrįžtų Lietuvon savon.
Mūs protai, rankos reikalingos čia, gimtinėj!!!