Iš pasakų vaikystės, iš mamos dainų
Pareina Lietuva į mano delnus.
Ją, kaip brangiausią turtą, vėl apkabinu,
Vis jausdama prisilietimą švelnų.
 
Girdžiu, kaip atsidūsta ežerai melsvi,
Kai rūkas braižosi viršum ražienų,
Ir paukščiai, rodos, suskrenda čionai visi,
O aš stebiu iš lėto juos po vieną.
 
Vaivorykštė nutiesia čia šviesius takus
Tarp praeities ir ateities kalvelių.
Atūžęs vėjas, nežabotas ir smarkus,
Įsisuka... O, Viešpatie! Kaip gelia,
 
Kaip skauda širdį, kada kenčia Lietuva
Ir naktimis bemiegėmis dejuoja!
Ji man vienintelė, brangi, sava
Kaip ir kalba, dainingoji, gimtoji.
 
Taip netikėtai suprantu, kad aš – tai tu,
Kad mano gyslom teka tavo upės.
Tik mudviem lemta žengti  ateitin kartu
Į žalią šilo skarą įsisupus.