nerimo skraiste apsiautas
pasaulis blaškosi klystkeliuos
retas kuris paklaustas
bežino ką išpažįstantis
kai toks dangus apsiniaukęs
ir sniegas jau nebebaltas
žvilgsnius bedam į sieną
tarsi ji žino kas kaltas
neradę atsakymo viliamės
kad viskas gerai  kas mus grūdina
atriboti save bent nuo tų
kam protu vadovautis nebūtina
gali taip būti kad viltys
ramybės troškusios ir nesulaukę
išbyrės lyg  dykumoj smiltys
čia mūsų namai  tik kas klausia
gali būti kad istorija teis
o ją skaitantys nesuvoks ir stebėsis
gal net pasipiktins ir neatleis
o mums tik atgailauti  norėsis
nūdiena sąžinę stumia į paraštes
nyksta gailestis... tik šauktis Dangaus
kad  šiandien jau nesu tas
kas visad buvau kai neskirsčiau
pagal spalvą žmogaus...