tik svečias tebūsiu gyvenimo puotoj.
kai žemė šypsosis – aš juoksiuos balsu
ir rytmečio žvaigždei džiaugsmingai pamosiu
nelaimėms pavirtus pilkšvuoju rūku...

pavijęs svajonę, lyg paukštę pagausiu,
troškimais užbūręs, paversiu daina;
liepsnojant saulėtekiams, nurimęs vis lauksiu
giesmės apie laimę... O kur ji? – Šalia...