Brangesnės dovanos nieks tikrai neatneš,
Kaip kad ryto diena atnešta. 
Nesvarbu, kad danguj visos žvaigždės užges,
Švies ir šildys saulužė viena.
 
Jos vienos tau užteks ilgą kelią pradėt,
Pasinerti į aibę darbų,
O kai saulė pavargs ir jau ims vakarėt,
Pasiilgti ramybės namų.
 
Tiktai būna, kad kartais ir dienos prailgsta,
Įsigrįsta pilka tuštuma,
Į praėjusį laiką kaip į pelkę nugrimzta
Ne viena be naudos išbraukta.
 
Tik vėliau, daug vėliau, savyje atrandi,
Kad galėjo jos tau pražysti,
Jei ne pievų žiedais, tai nors žodžiais keliais,
Austoje poezijos pynėj.
 
Mes vis laukiam dienos, to svajonių miražo,
Kuri džiaugsmo, spalvų bus pilna.
Debesėliais apniukusią metam į šalį,
Nors vienodai brangi kiekviena.