A televizorius, a kita žiniasklaida,  visur tik apkalbų, įžeidinėjamų i patyčių tema plinta. Visi aiškina, kaip su tuo reiškiniu kovoti, kaip tos nelaimės išvengti, o ana, kuo  daugiau kovojama, tuo vešliau bujoja i  plinta. Daba  i aš čia da  vieną nutikimą apie tai, prisiminiau, kurį kažkada tai tėvas pasakojo:
   1936 metais senelis, nupirkęs sodybą, atsikėlė gyventi į Vambalių kaimą i tėvas su broliu, dėl kaimyno pavardės „Karosa“ pravardžiavimo, netikėtai botagų užsidirbo:  
  – O tada buvo teip... Gudriai  nusišypso i pradeda da vieną pamokamą istoriją, kurių mums mažiems daug vakarais,
 vietoj pasakų prisekdavo, o mes nelabai i suprasdavom, a te jis teisybę pasakoja, a ne:
  – Kai atsikėlėm į Vambalius buvau jau septynių metų baiboks berods, o brolis Jons tik penkerių, tai dieduks vakarinėje sklypo pusėje tarp tvarto i ,,Balkio“ (kelias skiriantis kaimą į dvi dalis, taip i daba da vadinamas) gyvuliams diendaržį iš karčių užtvėrė, o mums su broliu te tuos gyvuliukus dabot paskyrė, kai vidurdienį iš ganyklos juos pargindavo. Saugojom, kad į kaimyno pusę nepereitų, o te jau Karosų žemė. Reikėjo žiūrėt, kad kaimynų pasėlių nenuganyt, kas, kad i tvora ir, o gyvulys gyvuliu buvo i bus. Tik nesveizėk, tai tuoj i išsiveržt gali, o paskui vajykis diedukui su kaimynu...
Atsisėsdavom, kur nors ant rubežiaus i žaizdavom sau, vis karvikes bedabodami. Tankiausiai tai užsikardavom ant seno žilvičio šakos. Ana gal kokį metrą nuo žemės pakilusios i į pietų pusę nusvirusios, tai te mums labiausiai patikdavo įsitaisyti...
  – Sėdi sau, kojom tabaluoji, drožinėji ką nors su peliuku, o kad linksmiau būtų dainuoji, ką nors kas ant seilikės užeina...
Tą kartą, net da i daba gerai prisimenu įsikandome nesenai mokykloje išmoktą dainą:
 „Krvelėli – tu pilkasis,
   o kur tu lakioji.
   Karosėli mėlynasis,
   o kur tu plaukioji...“
Taip tas stulpelis mums patiko, kad plėšėm nuo dūšios abudu, viens kitą perrėkdami.  Tik staiga, kur buvęs, kur nebuvęs, kaimynas dėdė Karosa prisistatė.  Te pūdymą už ,,Balkio“ drapavojo, i tik žybt žybt mums kelis kartus per kupras su botagu:
  – A tai ką jūs čia, unsvotai neralieji daba darot? A nenutilsit pagaliau? Visai iš kantrybės išvarėt. Aš jums tuoj parodysiu, kaip seną žmogų šidyt...A va botagu botagu, tuoj jums kailį iškaršiu...
Šokom žemėn, kaip karštu vandeniu perpilti, i tekini tekini, bliaudami, rėkdami, ne savo balsu, kaip paršai skerdžiami, namo į kiemą parskuodėm. Prilėkėm prie mamikės, te ji kieme žlugtą prie prastojo prūdo skalbė, įsikniaubėm jai į andaroką i kūkčiodami davai skųstis. Tą dėdę rugavot ėmėm, kad anas mus užpuolė i mušasi su botagu:
 – Mama, mamyte mes te nieko, mes te visai nieko blogo nedarėm. Dabojom sau karvikes, kaip dieduks liepė i viskas. Supomės ant gluosnio šakos i dainavom i nieko blogo mes te nedarėm, o ko ji te mušasi daba....
Vienas už kitą garsiau bežliumbdami, bandėm paaiškinti, kas čia daba pasidarė i kad mes nieko dėti. O ko tas mušasi?
 Čia i dieduks, alasą išgirdęs, tuoj prisistatė, netoliese te sode kažką darbavosi:
  – Nu, kas čia daba per vaina, kas čia daba nutiko? A užpuolė kas? A dega kur, a kas da čia jums pasidarė, kad klykiat, kaip paršiukai vielijami?
Mes i jam tuoj paaiškinom, kas čia daba nutiko, kad tas nepažystamas dėdė vajavotis pradėjo i, kad mes tik sėdėjom sau ramiai i dainavom i visai nieko blogo nedarėm...
  – A tai ką jūs te daba teip baisiai bliovėt, kad kaimyną taip užrūstijot, kad tam net kantrybė trūko?
  – Mes nieko, mes tik dainikę ,, Karvelėli tu pilkasis“, kur mokytoja išmokino traukėm i viskas, o jis, kad prilėks basas, skersai per „Balkį“ i nieko neskęs tik botagu botagu, davai mums per kupras pilt, mes i parlėkėm namo. Daba i bobutė pradėjo juoktis už pilvo susiėmus:
  – Nabagėliai jūs mano, pradėjo bobutė mus raminti, taigi kaimyno pavardė Karosas, o jūs šidijatės nieko nežinodami, iš jo. Vat i neišlaikė diedukui kantrybė...
  – Nu i gerai, kad nužarijo, kitą kart žinosit, kur ir ką bliauti, dieduks daba jau kaimyną gynė. O i tu da nuo jo, bobut, kada gausi, ano ne Karosas, o Karosa pavardė ir...
Daba ilgam žinosit to dėdės pavardę, nusijuokė i vė prie savo darbų bitynan nuėjo, o aš i daba žinau, kokia tikra kaimyno pavardė ir i mirsiu  nepamiršiu, nes kas botagu įmušta, peiliu neišpjausi...
Štai kokią istoriją tėvas kažkada papasakojo, kad reikia žiūrėti, kur i ką sakai, o tai botagų gali užsidirbti per palaidą liežuvį i ilgai neužmirši, kad kas botagu įmušta, peiliu neišpjausi.  Kažin, kad daba taip, jeigu kas... Mušti nereikia, bet botagu botagu per kuprą, tiems patyčiautojams i maž mačytų i viskas gal būtų tvarkoj...