O Angele sarge, Tu viską žinai,
Mano žodžius ir mano  mintis,
Kiek pavojų, patyčių, kliūčių apėjai,
Ant pečių užsikėlęs drąsiai nešei.
Tu skaitei ir rašei  vis kartu su manim,
Skaičiavai, dainavai ir verkei pasislėpęs,
Ir kiek kartų aš sau mintyse pasakiau,
Kad tiek daug padaryti pati nepajėgčiau.
Nežinau, kaip galėčiau Tau padėkot
Už laimingas dienas ir bemieges naktis,
Bet, matyt, niekada negalėčiau paliest
Tavo dangiško sparno savąja ranka.
Vieną kartą sapne regėjau Tave,
Baltais rūbais, pavargusį, sėdintį krėsle.
Rankos maldai sudėtos, galva palenkta,
Aš miegojau ramiai, o Tu tyliai meldeisi.