Vėtau žodžius, lyg grūdus iš pelų vėtykle,
Kur dingot, šviesios  mintys, Laisvės pagimdytos?
Kai rytas brėško ir kėlėsi aušra šviesi,
Žadėdama, kad ją netruks pamilt visi,
Kai ji naujom spalvom nuspalvins ne tik lauką,
Bet visą kraštą, ir privers atgimti tautą,
Kad kaime ir mieste žmogus, duris pravėręs,
Stebėtųsi — kaip viskas žemėj žėri!
Stebėtųsi — stebuklas čia, ar ką!
Tai atgimė gražiai manoji Lietuva!
 
Tik metai bėgo savitais keliais,
Istorijoj lig šiol nepramintais,
Pro šiurpią sausio naktį, pro blokadą,
Grasinimus sušalt, patirti badą,
Kviečių laukus paverst usnynėm,
Žalius miškus – bekraštėm plynėm.
Įpratom būti ujami ir mokomi visų,
Iš lėto bandėm eiti tiesesniu keliu.
Sunkoka buvo, nudžiugom ištiesta ranka,
Kurią pasiūlė NATO, Europa.
 
Atrodo, kad skolingi jai nelikom,
Ant aukuro padėjom brangų Litą.
Dar savanorių emigrantų pusę milijono
Išleidom mindžiot airių, britų, švedų sunkaus molio.
Liko senoliai vieniši, sodybos ištuštėjo...
Nebuvo karo ir audrų, taip Laisvę leidom vėju.
Sakom — lietuvis atsities, palūžti jis negali,
Užaugs dar ąžuolai nauji Tėvynės žemėj.
Užslinkęs tirštas rūkas saulės neįveiks,
Dar obelys žydės ir gegužė ateis.
Tai tiktai mintys, mano šviesios mintys
Pro pilką rūką negali prasiskinti.