Senas kelmas miško vidury,
Lyg kerėpla  aštuonkojis,
Nei grožėtis juo gali,
Na ir ko čia jis dar stovi.
Pušis pušį uodegomis plaka,
Beržas lyg mergelė išsipuošęs,
Šaukia kelmas vos mane pamatęs,
Na prisėski, pakalbėti noriu.
Buvo laikas, kaip ir tu žydėjau,
Lingavau, su saule kalbėjau,
O dabar sau kiurksau  šabakštyne,
Mano atmintį kažkas ištrynė.
Padėkojęs senam miško kelmui,
Palikau jį skaudančia širdim,
Kaip gerai, kad  aš kaip beržas,
Su gyvais  žaliaisiais  žirginėliais,
Ir pavasarine tekančia sula širdy.