Tu pirmas, kas pasveikino mane
Tą ankstų rytą su gimimo diena,
Net dovanojai saulę danguje,
Ir pajutau – Tu čia, esu ne viena.
Tu pirmas ir pasaulin šian siuntei,
Padovanodamas man žemiškus tėvus,
Visus šiuos metelius prieky manęs ėjai,
Ištiesindamas kalvas, užversdamas griovius.
Tu pirmas amžinybėje sutiksi,
Paklausi, kaip kelius nukeliavau.
Labai viliuos – Tavy ir pasiliksiu,
Vėl gausiu dovanų – Tave juk aš gavau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-27 19:53:51
Dėl paskutinės eilutės aš taip pat suabejojau. Kažkaip man nuskambėjo per daug savininkiškai.
Rekomenduoju perskaityti Eben Alexander knygą "Gyvas dangaus įrodymas". Neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą. Gydytojas nugrizdęs į komą išgyvena įvairius potyrius. Neseniai mačiau "Vagoje" nukainuotą.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-02-27 18:48:52
Dievas.
Tik abejoju dėl paskutinės eilutės dovanų (Tave juk aš gavau). Jis ne gaunamas. (Aišku, galima ginčytis vartinėjant sąvoką, teigiant, kad duotybė iš aukščiau yra gaunama).
Mintis išreikšta be painiavų, paprastai, bet kartu ir nekasdieniškai. Pavyzdžiui, Ištiesindamas kalvas, užversdamas griovius.
Ritmikai pagerinti gali būti ir ištiesindams, sklandžiau.