Delnų šliuze per iškankintą kūną
Dusliai alsuoja grįžtanti banga.
Mes nenumaldomai kartojam šį saldumą,
Išsekinę šešėlius kimstančia kančia.
Jau nebėra jėgų, bet mums juk šitaip būna,
Lėtai ir vėl atsimušam į gilumą šauksme
Ir rodos, neištversim tiek artumo,
Bet proto alkis verčia vėl nuskęsti aistroje.
Net valandą sunku iškęsti tokį patrauklumą,
Dejuoja ilgesingai ištisa diena,
Lyg peilio ašmenim, beprotiškas aštrumas,
Maldauja sąlyčio su išsirietusia scena.
Suriks Dievai pamatę šitokį godumą,
Susižvalgys iš nuostabos bekraštė visata.
Tokios duoties mes paragavę būvio
Pas nieką neprašysime leidimo. Niekada.