Mano vyre, prašau, nekalbėk netiesos.
Ar tikrai aš esu ta piktoji dvasia,
Jei savim maitinu tavo vyrišką pradą?
Tavo įniršio šaknys — ramybėje mano
Lyg veidrody matos glebios bejėgystės pavidalais.
Instinktų lygmuo — garsūs baimės riksmai.
Tau nėra ko drebėt, jei ėmei gerumu mano sielą,
O ne kūną jėga arba pinigu.
Kaip tavy aš regiu 
Žynį, vadą, medžioklį, artojų, kūrėją, išminčių,
Praregėki ir tu,
Nes aš — motina,
Avilio mūsų kilni karalienė,
Aš — slaugė,
Nebijanti purvo nei kraujo,
Užglostanti tavo žaizdas,
Kai grįžti prie ugniakuro
Iš savo darbų arba žygių.
Tikėk ne ištraukusiais iš manos prigimties gelmenų
Aikštingą kerštavimą
Kvailais lėkštajausmiais skriaudėjais,
Tikėki sava patirtim —
Šviesa nugiedrėjusio veido,
Pasklidusia ryškiai
Tave pasitinkant.
Iš kur kitaip sužinosi,
Kas tavo gyvenime šventa?