Didžiausių badų sau unt galvos par didelį rozumų prisikalbajau gol aidama ketvirtan skyriun. Atomanu, mokytoja kalbajo apė sanobinius pamokinimus – priežodžius ir patarlas, apė visokiausius pėrkeltinius palyginimus, vaizdingus pasokymus. Primina, kad mūsų didžiausias turtas tarmaj ir kalboj yr mūsų sėnėliai ir sanos bobutas. Ošei pirmutina pakėliau runkėly. Mokytoja mon liepa atait prėš visų klasį ir parogino kalbat visus pėrkeltinius pasokymus katros žinau, do mon golvų paglostą, pagyrą už drūsumų ir parogino kalbat. Mon to tik ir taraikėjo, nu ošei  ir pradėjau:
– Poniškai aptaisyta ir palada graži. To pati panala tik kita suknala. Stovi kėp nogina įsiviepus. – Mokytoja pabolo, alia nieko nesokė, stovėjo tik golvų linguot pradėjo. Pamisliau, kad mon pritaria, tai ošei pralinksmėjau ir variau toliau, kų atominiau iš bobutas kalbų.
– Linguoja golvų, kėp šulnio svirtis. Žiūri kėp ovinas ūnt naujus vartus. Pasipūtus kėp višta parakšlą. – Mokytoja paraudonijo ir pradėjo iš lėto voikščiot po klasį.
– Voikšto iš kampo kampan, kėp omžinas žydas. Sukas kėp apatiną ginopusa. Raudonas, kėp beždžionas pasturgalys. – Mokytoja pradėjo daug graičiau, tunkiais žingsnėliais voikščiot po klasį, visa išraudonijus, net koklas raudonais plėmais nuvėjįs, o jų tokių novatnų pamočius,  ošei aciminiau do bant kelius gražius pasokymus ir poškinau toliau:
– Lakia kėp šėtonas dūšių nutvėrys. Ir rogana graita, kai unt šluotkočio raita. - Mokytoja kažko papyko, visa persimainą, tik jos koklas baltais plėmais pėrsimainą. Jinoj tunkiai kažkų sumala, alia ošei nesuprotus stovėjau ramiausiai prėš visus. Mon visa tėp patiko, kad visi vaikai manį klausą net prasižiojį, o galvon lindo do ne vienas sparnuotas ar vodeguotas pasokymas:
– Burbuliuoja kėp bulbieną virdama. Raudonas kėp burkštinas -  Mokytoja , kažkų šnypždama tylom pasokė - alia jau visa buvo išbolus. Vaikai kėp sušoly sėdėjo ir klausą, akis išpūtį žiūrėjo tai unt mokytojų, tai unt manį. Ošei aiškiai supratau, kad jie laukia kų do razumno jiem pasakysiu. Alia mon pasidora tėp rodu visa kų žinau pasakyten, tai  ir  dadėjau:
– Šnypščia kėp gyvota iš kėlmo. Turat kiaulą ragus, – visų svietų išbadyt. Mažu galajo orkliu užaugten – jei nebut osilu gimįs. Įtraukiau oro, žiojaus kažkų sakyten, nutilau, alia to čėsu mokytoja unt manį  kad surako:
– Gana! Marš iš klasės! Tavo acivastų!
Mon viškum buvo nebaaišku: Ko jinoj tep ūmai papyko? Už kų liepia ait iš mokyklos? Kom jai mono tatas priraikė? Nesuprotus do paklausiau: Ar tomstom motutą negerai? Ar nori tatas? O, kad  buvau  do  ne vienų grožų pasokymų  atciminus, kad neužmirščia, tai  užbaigiau:
– Vage, vage – kepura daga. Šaiposi puodas, kad kotilas juodas. Bliauna kėp avalą vodegon įkirpta. – O tadu ošei nusilinkiau prėš visus, kep buvau mokinta ir ramjausiai pasiemus savo skrynaly išėjau namo tatas atsivastų.
    Savo teveliukų radau malūni, buvo vos tik pabaigįs gyvulaliom mišinį molt. Kėp visadu pasilabinau, pabučiovus tatai runkų, žiūradama jom tiesiai akys - visa iš ailios pasakiau: kų ir  kėp mokytoja liepa kalbat, pasakiau kų ošei kalbajau ir do pasakiau, kad nežinau už kų manį iš pamokų išvorą, bo visi vaikai manį labai klausą net įsižiojį, ir buvo par pamokų tėp tyku, kėp par mišias, tik labai jau navatnai mokytoja mainąs. Tata nieko nebalaukė, nusipurtą miltuotas  žipono runkovas, nukrotą skvarnus,nusiemą miltuotų kvartūkų, pakabino unt koblio, uždorą skrynių su  mišiniu, užudingė kubilų pilnų miltų, užurišė paskutinį maišų  ir tylom uždorą vazaunalas duris. Tapasokė: „Ainam“. Pojama manį už runkos ir visų kėlių aidamas tylajo. Nuvėjįs mokyklan, manį paliko užu durų ir liepą palaukt. Tatą su mokytoju kalbajo ilgai, visų laikų klausiau ausis pastočius, alia girdėjau tik mokytojos ban kelius tunkius žodelius. Kadu tata išėjo, buvo viškum nepiktas, tik tykus kažkoks... Manį pojamą ramiai už runkos ir tylom ajom namo. Pusį kėlio teveliukas tylajo, o poskum labai iš rato pradėjo mon kalbat: 
– Dukral, yra unt svieto žmonių, katrė unt kito ir krislalį pamoto, o unt savį ir kėlmo nejaučia.  Turėk kuntrybas, gerai pamislyk, kų ir kom sakai. Žodis – ne žvirblis pasakei  ir atgalio nebasugausi. Nigdi neskubink ir būsi pirmas.  Ir do pridūrą, kad ir žodžiu gali žmogų užgauten. Do pridėjo, kad būna unt svieto tokių sargių žmonių, katrė ir savo šešėlio prodada saugotis. Rytoj ir visadu, – paliepiamai pasokė mon tata, – būk mandagi, klusni, visadu savo mokytojų ir žėdnų suaugusi žmogų susitikus pasisveikink, pralaisk pirmų, visadu – už bat  kokį padėjimų, pamokinimų, palinkėjimų  – neužmiršk žėdnom padakavot. Vaikėl, runkos tau nenutruks, jei kom padėsi kų panėšten, kokį dorbų padėsi padirbten. Nedaug mokėsi, alia daugel nupirksi. Ar atomeni, kėp unksčiau yr sėnėlis pasokys: „Potys geriausi duntys pas žmogų tė, katrė laiku lėžuvį prikunda.“  Nu, ar atomeni? – kalbajo teveliukas.
    Žinoma, kad atominiau ir tadu, ir po šiai dienai atomanu šitų sėnėlio pasokymų, o to tatas pamokinimo laikaus. Ratai kadu, alia pasitaiko, vistiek – lėpteliu kai kų – ne laiku ir ne vietoj. Kai suspruntu, tai paprašau prabočyt, o kai nesuspruntu, tai tėp ir palieku. Tai va, kokios bados buvau prisikalbajus, kai sakiau viskų kų žinau, kų misliu, kėp buvo manį možų bobutą mokinus. Visko gyvėnimi būna, alia  visko ir raikia. Žinau no tatas pasokymo do vienų didaly taisybį: Visadu žinok kų kalbi ir nevisadu kalbak kų žinai.