Dar tiek nedaug, žydrynės — tik plyšelis,
Dar tamsūs debesys, žvarbiu  lietum apsunkę,
Per dangų kloja platų žiemos kelią,
Apsnūdusį šiaurinį vėją pasikinkę.
 
Geltono šokio alksnio žirginėliai dar nešoka,
Viršūnėj supasi užkloti juodom gūniom.
Paleis juos siaust, kai žemę sveikins kovas,
Kada pajaus, jog šaknimis gyvybė srūva.
 
Diena kita — bus naujas metų laikas,
Pavasaris atjos žaliuoju savo žirgu,
Šypsosis saulė, debesis išvaikius,
Pražydusių šlaituos žibuoklių pasiilgus.
 
Dar tiek nedaug žydrynės — tik plyšelis...
Būtų gerai, kad šypsena jis žmogui virstų.
Juk kartais vienas spindulys, rasos lašelis
Suteikia rytui džiaugsmą, šviesią viltį.