Autorius tarsi koks magas-fakyras susmaigo išaštrintus savo peilius (žodžius, turbūt reik suprasti) į turinį (eilėraščio) lyg į asistentą (jis, ko gero, Skaitytojas), toks dar nepatyręs, todėl neišgirsta įspėjimo ir gauna paskutinį peilį tiesiai į širdį. Scenos uždanga nusileidžia (nes kyla audra stiklinėje), o prie prietemoj dunksančių durų kyla sumaištis, todėl jos uždaromos... Tiesa, tai tik praslystantys pro akylesnio skaitytojo-žiurovo akis pretekstai nesugurinti Autoriui nosį kai viskas čia gudriai surežisuota (t.y. užmaskuota), nes norima išspręsti neišsprendžiamą lygtį su kažkokiom baisiom trupmenom ir  išgauti užslaptintai ir gudriai slepiamą atsakymą. Vienžo, įžvelgiu čia sąmokslą, todėl bijau užmigti idant neužkluptų mane Sapnas...

Nieko konkretaus, tik pakibęs klausimas Kas? Ir tai gerai.
Tik dar geriau būtų be atsakymo Tai sapnai (nuorodos užtenka jau pavadinime, o pati abstrakcija galėtų ir likti abstrakcija).