Ten, už lango, vasaris prasliūkina
Siausdamas pievas į drykstančius marškinius,
Styro smilgos pernykštės
It vėjo pažvarbinti gyvplaukiai.
Duobkasių prakeikimai išduoda,
Kad verta prailginti karšatį,
Nors gyvasis vanduo 
Jau judėjo medinėmis gyslomis.
Juk neteko girdėti,
Kad kelme kas rado sklerozę —
Gal kad vėjų mankštinami, 
Ramūs, neriebiai maitinasi?
Net suplukęs kaimynas
Iš ąžuolo rankom pūslėtomis šventąjį drožia,
Geria šulinio vandenį,
Kalba lyg būtų padauginęs vyno.
Krinta lašas nuo stogo
It varpas paširdžiuos aidėdamas.
Pašaly plinta pleitės,
Bet pilkos — nei baltos, nei juodos.
Skarmaluotas vasaris
Ant lauko vėjuoto dar sėdi,
O kaimynas iš liepos jau šaukštus skaptuoja —
Šventieji nejaugi pabodo?
Tegul pučia pietys
Ir kalvas tarsi kūnus apnuogina,
Tegul brinksta gyvybės ištroškęs
Lietum apvaisinamas grumstas,
O drožėjas jau pina kraitelę vaikaičiui —
Parneš kurią popietę uogų,
Jis pabaigs šitą šventą skaptuoti,
Nes rankos bus lengvos kaip plunksnos.