veidrodis spalvas blukina
jos nebeišvaizdžios
juk niekas neprarasta
atsigręžkim be gailesčio
neišberta pavėjui
pažiūrėkime blaiviai
tegul pabuvojo  svajų pardavėjai
pripažinkim – gal buvome naivios
pasakos gimusios spėja užaugti
gėlės naujais pumpurais atsikartoja
metai neklausdami mėgsta daugintis
nesvarstydami dėl rytojaus
kitokios princesės
žirgų kitos spalvos
prisėskim
atvėskim
pamirškim neįveiktas kalvas
gal jos buvo užburtos
nesvarstykim kas kaltas
žinia – vėjai pasimeta sykiais
blaškosi tarsi benamiai
sūkuriuose praradę kryptis
visus nubaudžia  cunamiais
jei galėtume juosiuos apklausti
išvynioti lyg siūlus iš kamuolio
vis vien bluktų spalvos iš veidrodžio
nepagražėtų gyvenimas...