Tarp drebulių jaunų ant žilo kalno,
Tarp dobilėlių balzganų,
Siūruojančios aukštos žolės,
Kur vėjas žaidžia dukros plaukuose,
O smilgos glosto kojas,
Norėdamos kažką pasekti –
Susėdę klausomės, kaip žemė kalba,
Ir žvelgiame, kaip supas slėny vandenai,
Pušynai ošia praeitį garbingą...
Kaip snaudžia žalumoj krantai,
Ir, apsigaubusi ūkais,
Lampėdžių pušynėlio nugara banguoja...
O atidžiau įsižiūrėję,
Dar rasim užvažiavimo suktus kelius
                                    į aukštą kalvą
Ir griovio apsauginio liekanas tylias,
Žole užklotą, užmigdytą aikštę...
O ežerėlis Lampėdys – bedugnis –
Su užpelkėjusiais galais,
Dar mena seną Neries slėnį,
Lyg laimės pasaga apjuosusį pušyną.
 
Rūkuos išplaukia kuorai Vyrgalės – – –
 
Veršvų piliakalnis mums prakalba
Ietigaliais ir titnagu, ir įmoviniais kirviais,
Akmens vainikais,
Plokštinių – griautinių, degintinių kapų vėsuma.
Čia pro užsnūdusią velėną
Veriasi permatomos durys
Į mezolito, neolito trobas  – – –
Sušvinta žalvarinės antkaklės
Ir juostinės apyrankės –
Suspindi žalvario laikų šviesa – – –
 
 
Piliakalnio gilioj tyloj
Čia ilsis po kovų žirgai su įkapėm, papuošalais –
Su kamanom, skambučiais, įvijom ir žąslais –
Su žalvarinėm antkaklėm,
                           skardelėmis viršugalviuos –
Žmogaus draugai gerieji – – –
Veršvų piliakalnis, ramybe apsigaubęs...
Lyg vakar čia prisnūdę protėviai –
Alsuoja jų dvasia – – –
                                      Gaivina...